Bet tuomet tekstas taptų begaliniai ilgas ir jo esmės, ko gero, net nepaskaitytumėte. Visą gyvenimą vadovavausi taisykle, kad kiekvienas turi daryti tai, ką išmano. Aš geriausiai išmanau socialines ir neįgaliųjų problemas, todėl apie jas ir noriu kalbėti.
Greičiausiai tie, kurie neturi negalios ar jos paliestų artimųjų, tik gūžtelės pečiais: „Mūsų tai neliečia, tad neįdomu“. Klystate, mielieji, liečia. Taip, kaip šešėlinė ekonomika, skurstantys pensininkai ar smurtas prieš vaikus. Nes tai formuoja visuomenę, kurioje gyvensite jūs patys, vaikai ir anūkai.
Be to, niekada negali žinoti, kada bėda pasibels į duris. O ką darysite tada? Garsiai šauksite apie staiga pamatytas problemas? Tada jau bus vėlu!
Įsiklausykite: Lietuvoje kasdien vidutiniškai 5-6 vaikams iki aštuoniolikos metų naujai nustatoma negalia! Nepaisant mažėjančio gimstamumo, šis skaičius nesikeičia. Ar įsivaizduojate, ką išgyvena diagnozę išgirdusios mamos?
Išgąstį, nežinią, kaltę ir didžiulę baimę. Su šiais jausmais jos lieka vienos, nes nėra nieko, kas galėtų paaiškinti, ką reiškia auginti neįgalų vaiką, kaip susigyventi su diagnoze ir, svarbiausia, kokių veiksmų imtis. O dabar pamėginkite įsivaizduoti, kaip visi šie jausmai veikia patį vaiką. Valstybė bėdos užkluptoms šeimoms skiria fizinę reabilitaciją, tačiau psichologiškai jų niekas neremia.
Didžiuosiuose miestuose yra nevyriausybinės organizacijos, kurių darbai tiesiog neįkainojami. Bet provincijoje padėtis visai kitokia.
Aš augau kaime, netoli sostinės, kur nebuvo nė vieno žmogaus, suprantančio, ką išgyvena mano tėvai. Mama buvo ta stiprioji jėga, kuri ne tik nepalūžo, bet ir mane traukdavo iš liūdnų minčių liūno.
Tik jos dėka aš dar gyvas ir tapau toks, koks esu. Savo mamai dėkoju kiekvieną dieną. O šiandien noriu padėkoti visoms toms mamoms, kurių vaikai paženklinti negalios ar sunkios ligos. Ačiū už drąsą, ištvermę, kantrybę ir stiprybę, kurios jums reikia šimtą kartų daugiau, nei kitiems.
Noriu, kad žinotumėte, jog esate ne vienos ir pasistengsiu tai įrodyti konkrečiais veiksmais. Kiekvienas gimęs vaikas ar gyvenimiškos grimasos sužalotas žmogus yra toks pat svarbus ir vertingas, kaip ir kiekvienas kitas žmogus.
Nes tik neabejinga visuomenė ir visais savo piliečiais besirūpinanti valstybė turi ateitį. Ar Lietuva turi ateitį, priklauso nuo manęs ir jūsų.
