Idėjos autoriai tikino šį balsavimo būdą nusižiūrėję nuo estų, kuriems pavydime daugelio dalykų. Nors mūsiškiai ekspertai ir netgi pati prezidentė perspėjo dėl galimybės klastoti rezultatus, estai tokia tvarka kol kas nesiskundžia.
Kauno valdžia vylėsi, kad išmėginus balsavimą internetu renkant seniūnaičius vėliau tai būtų galima pritaikyti ir tarybos narių, mero ar net Seimo rinkimuose. Mat kitokių būdų rinkėjams suaktyvinti politikai jau neberanda.
Dėl 60 seniūnaičių titulo į kovą stojo 90 kauniečių. Nesunku apskaičiuoti, kad dažniausiai teko rinktis iš vieno kandidato, o trijose seniūnaitijose išvis niekas nepanoro imtis šios visuomeninės naštos.
Nerimas dėl saugumo buvo nepagrįstas, o suskaičiuoti rinkimų rezultatus nebuvo sunku ir dėl kitos priežasties – juose dalyvavo tik 1,3 proc. gyventojų. Pakartotinius rinkimus teks rengti net 58 seniūnaitijose, mat jose dalyvavo mažiau kaip 5 proc. rinkėjų.
Kodėl taip atsitiko? Galimi keli paaiškinimai: nors kauniečiai greitesni už estus, vis tiek nesuspėjo balsuoti; daugelis kauniečių nemoka naudotis kompiuteriais; kauniečiai tiesiog nežino, kas yra seniūnaitis, ką jis veikia ir kam jo reikia. Didžiausia tikimybė, kad teisingas pastarasis atsakymas.
Po tokio prisvilusio kaunietiško eksperimento kyla abejonių, ar verta rizikuoti įvesti balsavimą internetu Seimo rinkimuose, nes nemažai žmonių irgi nežino, kam reikalingas 141 tautos išrinktasis.
Negana to, seniūnaičių rinkimai parodė, jog balsavimas internetu kažkaip labai neigiamai veikia piliečių aktyvumą.
Tai dar vienas įrodymas, kad esame visai nepanašūs į estus.
