Toks klausimas pirmiausia kyla po dar vieno, nors ir vėl nesėkmingo, mėginimo įsriegti įstatymų pataisas, kurios suvaržytų žiniasklaidos laisvę.
Tiesa, naujausią Visuomenės informavimo įstatymo pataisą, kuri numato atsakomybę už juridinio asmens reputacijai žalingą informaciją, pasiūlė žurnalistų etikos inspektorė. Bet Seimo Kultūros komiteto nariai, įskaitant vadovą R.Karbauskį, šią teisės normą teikė ir tik vėliau, kilus triukšmui, nuo jos atsižegnojo.
Cenzūra dvelkiantis naujausias sumanymas, atrodo, žlugo tik dėl negailestingos teisininkų kritikos, ir R.Karbauskiui teliko pareikšti, kad jis tiesiog nedrįsta teikti tokio projekto.
Pertekline pataisą pavadino ir vienas didžiausių šalyje civilinės teisės autoritetų Vilniaus universiteto profesorius V.Mikelėnas.
O žiniasklaidos bylų ekspertė L.Meškauskaitė tiesiai pareiškė, kad tokia teisės norma uždraustų kritiškai vertinti juridinius asmenis, kitaip sakant, nebūtų galima pranešti, pavyzdžiui, apie Darbo partijos juodąją buhalteriją.
Aišku, žurnalistų etikos inspektorė G.Tiumenevienė mėgino neigti šiuos kaltinimus ir tvirtino, kad pažeidimas būtų konstatuojamas tik sąmoningai ir piktybiškai žeminant dalykinę juridinio asmens reputaciją.
Tik bėda, kad įstatymo pataisa atveria plačią landą pačiai inspektorei spręsti, kada pažeista juridinio asmens reputacija.
Žurnalistų etikos inspektorė nelabai ir slepia, kad siekia išplėsti savo galias.
Tačiau kaip galima šiai pareigūnei suteikti naują teisinį vėzdą, jei ji, aiškindama, kodėl tokios priemonės reikia, klaidina visuomenę?
Inspektorės aiškinimu, Visuomenės informavimo įstatyme palikta spraga, kurią ji neva pirmoji pastebėjo, – nustatyta atsakomybė tik už fizinio asmens garbės ir orumo įžeidimą, o juridinio asmens reputacija neginama.
Tačiau tai, švelniai tariant, netiesa. V.Mikelėnas teigia, kad teisė deda lygybės ženklą tarp fizinio asmens garbės bei orumo ir juridinio asmens reputacijos.
Civilinis kodeksas taip pat numato atsakomybę už tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią asmens garbę ir orumą ar kenkiančią jo dalykinei reputacijai. Kitaip sakant, kalbama tiek apie fizinius, tiek apie juridinius asmenis, neišskiriant jų į dvi atskiras grupes.
Juridinio asmens reputacijos įvardijimas tik suteiktų papildomą pretekstą pirmiausia stambiajam verslui skųsti neįtikusią žiniasklaidą, o, turint galvoje dažnu atveju nelygias finansines galimybes bylinėtis, tokia teisės norma skatintų dar ir žurnalistų savicenzūrą.
Kas iš to laimėtų? Nebent korumpuoti politikai ir neskaidrus verslas.
Būtų galima sakyti, kad viskas baigėsi gerai, dar viena ataka prieš žodžio laisvę atmušta ir neverta dėl to daugiau aušinti burnos.
Tačiau vargu ar žurnalistų etikos inspektorė sudėjo ginklus, o ir politikai nepalaidojo jos sumanymo, patardami susitarti su advokatūra dėl teisinių formuluočių. Vadinasi, galima laukti naujų mėginimų įpiršti šios žiniasklaidos prievaizdės galias išplečiančias teisės normas.
Jei inspektorė sugebėjo įžvelgti nesamų spragų Visuomenės informavimo įstatyme, gal ir priimdama dabartinius sprendimus dėl žurnalistų nuodėmių kartais pamato tai, ko iš tikrųjų nėra?
Suprantama, ši įstaiga – tik įrankis, kuris gali tapti pavojingas, jeigu juo mėgins pasinaudoti verslo grupės ar politikai suvedinėdami sąskaitas su žurnalistais. Tokie bandymai šiame Seime pilasi vienas po kito.
Antai neseniai savaičių „tvarkietis“ P.Gražulis įregistravo Lietuvos radijui ir televizijai (LRT) politinę kontrolę numatančias įstatymo pataisas.
Nacionalinio transliuotojo generalinį direktorių iš esmės skirtų Seimo Kultūros komitetas, LRT taryboje dominuotų parlamento atstovai.
Absurdo teatru buvo pavadintas kiek ankstesnis trijų „valstiečių“ Seimo narių siūlymas įstatymu įpareigoti žiniasklaidą, kad ne mažiau kaip pusė jos skelbiamos informacijos sudarytų pozityvios žinios ir dar būtų pateikiamos programų pradžioje ar pirmuosiuose spaudos puslapiuose, nors tai sužiūrėti galėtų nebent kokia atkurta cenzūros įstaiga.
Nereikėtų pamiršti, kad šio Seimo kadencijos pradžioje mėginta vėl grąžinti panaikintą baudžiamąją atsakomybę žurnalistams už asmens įžeidimą, nors už šmeižtą ji vis vien išlieka.
Regis, šios nesiliaujančios politikų pastangos pažaboti žiniasklaidą išsėmė net ne itin žurnalistams palankios prezidentės D.Grybauskaitės kantrybę ir ji bandymus riboti žodžio laisvę pavadino antikonstituciniais.
Politikai atsitraukė. P.Gražulio siūlymus perduoti LRT politinę kontrolę Seimui atmetė šiuos svertus turėjęs įgyti Kultūros komitetas, o neigiamos informacijos ribojimu suabejojo patys šio absurdiško sumanymo stūmėjai. Atsisakyta ir asmens įžeidimo kriminalizavimo.
Vis dėlto atakos prieš žodžio laisvę nepavyko tik dėl nepalankios viešosios nuomonės ir pačių valdančiųjų susiskaldymo bei neryžtingumo. Bet vargu ar bus liautasi spęsti naujus spąstus žiniasklaidai.
