Artūras Jančys. „Valstiečiai“ sėkmingai apsuko istorijos ratą

įsikūrusių kavinių ir restoranų savininkams.

Miesto tarybos narys liberalas Vincas Jurgutis pasiūlė, kad kapitalinio
remonto supurtytoje gatvėje įsikūrusioms lauko kavinėms šįmet nereikėtų
mokėti rinkliavos už prekybą.

Tikrai liberalo, verslininkų užtarėjo vertas mostas.  Dieve, kaip gerai
- nereikės mokėti rinkliavos mokesčio ne tik už vasaros sezoną, bet ir
už visus metus!  Nei už sausį, ne už vasarį, ne už spalį, nei už
lapkritį ir gruodį.

Kada Vilniuje pats pramogų lauko kavinėse įkarštis, susirenka daugiausia
lankytojų?  Gruodį ir sausį, aišku, per Kalėdas ir Naujuosius.

Jei neužvers sniegu, bus galima ūžauti lauko kavinėse iki išnaktų, o
savininkai rinkliavos nemokės.  Visiems gerai.  Miesto biudžetas dėl
šios nuolaidos nelabai nukentės.

Šiuo metu atnaujinamoje Vilniaus gatvės dalyje nuo Gedimino pr. iki
Islandijos g. sezono metu paprastai veikia 11 lauko kavinių, kurios per
sezoną į miesto biudžetą sumoka apie 2 tūkst. eurų.

Tiesa, žiemą ir vėlų rudenį lauko kavinių verslas yra, švelniai tariant,
problemiškas.  Taigi jo iš viso nėra.  Net šią beprotiškai karštą gegužę
nebuvo.  Na, bet juk rinkliavos mokesčio mokėti nereikės!

Tūlas kaunietis verslininkas tik rankas iš džiaugsmo trintų, galėdamas,
nors ir teoriškai, sutaupyti.  Bet vilniečiai verslininkai be
vaizduotės, gūžčioja pečiais sakydami maždaug taip:  kas mums iš tų
nuolaidų?  Juk Vilniaus gatvėje dabar net uodui vietos nėra kur
nutūpti, kokia dar lauko kavinė?

Miesto valdžia pūsteli optimizmo:  liepą Vilniaus gatvės remontą
planuojama baigti.  Taigi dar du mėnesiai vasaros ir saulėtas
rugsėjis priešaky.  Verslinininkai džiaugtis neskuba, nes iš patirties
žino, ką reiškia planuojamas remontą baigti laikas ir reali remonto
pabaiga.

Gerai, tegul remontas bus baigtas laiku.  Bet vis tiek - šnipštas iš
viso to.  Nes jei įsigalios "valstiečių" sukurpti tautos išblaivinimo
įstatymai, jokių lauko kavinių Vilniuje iš viso neliks uždraudus jose
gerti alkoholį, net alų.

O jei liks, jos atrodys maždaug kaip Michailo Gorbačiovo antialkoholinės
kompanijos laikais:  prie staliukų sėdi keli lankytojai surūgusiais
veidais ir Aurelijaus Verygos bei Ramūno Karbauskio džiaugsmui
sriūbčioja parūgusias sultis.  Tik jiems nematant slapčia įsilašindami
alkoholio surogato.

Paskutinių lauko kavinių paskutiniai lankytojai - išskirtinai
paskutiniai likę neemigravę Lietuvos Respublikos piliečiai.  Nė vieno
užsienio turisto.

Na, gal vienas kitas senolis, lenkas blaivininkas, vien savo pasirodymu
prie Aušros Vartų atvykęs paliudyti, kad šūkio "Wilno nasze"
neatsisakyta.

Mums gal atrodė, kad vokietis, prancūzas ar skandinavas į Vilnių
atvažiuodavo pažiūrėti XVII ir XVIII amžiaus Senamiesčio, kai jų šalyje
apstu XII ir ankstesnių amžių bažnyčių, pilių, o ne pigaus alaus matant
gražų vaizdą lauke pagurkšnoti.

Kurgi ne, ypač suomius, sostinėje palikdavusius krūvas pinigų,
labiausiai domino Vilniaus architektūra.  Nes jie juk iš pelkių krašto,
jurtose gyvena.

Iki "valstiečių" valdžios eros Nacionaliniame muziejuje tik ir skardeno
suomių kalba, jokiose kavinėse jos, būdavo, neišgirsi.  Teisingai
nusprendė blaivintojai - kuriems galams prekiauti alkoholiu lauko
kavinėse, jei užsienio turistų tai nepritraukia?

Pradėjus alkoholio ribojimo kompaniją dėl turizmo galvos sukti neverta,
be reikalo meras Remigijus Šimašius nuogąstauja.

Turistų iš broliškos Baltarusijos užteks.  Baltarusių lietuviškas alus
ir degtinė niekada nedomino, svarbiausia jiems - sūriai ir kompiuteriai
"Akropolyje", kaip jų seneliai į Lietuvos SSR plūste plūsdavo pirkti
mėsos.

Istorijos ratas apsisuko.