Nuo Vergilijaus jau prakapsėjo per du tūkstančius metų, o kaimo žmogus ir toliau mėgavosi įtartinai tiražuojama šlove.
Kaime, girdi, ir durų nereikia rakinti, ir bitės pačios ant stalo medų neša, ir sraunūs upeliukai žlugtą velėja švariau nei bet kokia chemija.
Prie to dar pridurkime ir tai, kad urbanizacija pas mus buvo itin vėlyva, kad ilgą laiką kone visa literatūra buvo tik apie pragiedrulius ir sodybų tuštėjimo metus, kad kone kiekvienas turi patikimą ekologiškų batvinių augintojo adresą.
Ir darosi keista, kad valstiečiai tik pernai sulaukė tokio politinio apolitiškos publikos dėmesio.
Tačiau jau pirmasis pusmetis į valdžią atėjus valstiečiams prikišamai įrodė, kad jokio esminio skirtumo tarp kaimo ir miesto vertybių nėra.
Ir ten, ir čia ambicingos bei agresyvios vidutinybės nieko taip nedievina kaip svaiginantį revanšo jausmą.
Ir ten, ir čia visuomet gali būti įsitikinęs, kad jeigu politikui įmanoma nusišnekėti lygioje vietoje, jis ar ji taip ir padarys.
Ir ten, ir čia gali lažintis su pačiu savimi ir nuolat laimėti, jog bet kuri kita nuomonė bus išvadinta užsakytu sąmokslu.
Ir ten, ir čia tautos gelbėtojai pirmiausia įsivaro save į kampą, iš kurio nervingai kandžioja bet kokiam kompromisui ištiestą ranką.
Ir jokios bukolikos, natūrinis ūkis arba žlugtas prie upelio čia niekuo dėti.
Tiesiog žmogaus prigimtis visur panaši ir visiškai nepriklauso nuo to, daugiabutyje jis augo ar vienkiemyje pasaulį išvydo.
Tačiau su vienu mažu skirtumu. Mieste nori nenori daugelis priversti atsiverti naujai ir neįprastai įtakai. Ankštose erdvėse mokytis bendravimo taisyklių reikia vien tam, kad nesusimuštum nuolat brūžinamas svetimų alkūnių.
Keistis dėjomis, kritikuoti autoritetus, judėti aukštyn ir žemyn socialiniais laiptais, žodžiu, keistis ir keisti.
O pats svarbiausias skirtumas – čia žinai, kad beveik niekada gyvenime nebus šimtu procentų taip, kaip nori.
Todėl nuo pat pradžios ruošiesi kompromisams, o ne stoji į trečią baleto poziciją ir skelbi: „Diskusijų čia nebus.“
Nenori diskusijų – gausi mitingą. Bijai kompromiso – te tau patyčios. Bėgi nuo bendravimo – pareikit čia, reitingai suvytę.
Ir viskas todėl, kad čia kažkaip žmogus išmoksti gyventi tarp kitų žmonių ir į juos atsižvelgti.
Ne taip kaip ten, kur tave nuolat į paniką varo klimato išdaigos, nesiderėdami komanduoja vyresni, todėl lieka tiktai išsilieti ant menkesnių.
Ir tada ištisus mėnesius gadinamas rašalas, tyška nuodai ir seilės užuot ėmus ir susitarus iš pradžių su sveiku protu, o po to ir su aplinkiniais.
Ką tiktai paskelbta premjero S.Skvernelio pozicija, kaip ir opozicijos pasiūlytos kompromisinės alkoholio ribojimų pataisos, iš esmės yra gelbėjimo ratas, numestas R.Karbauskio veidui gelbėti.
Kokio velnio pastarajam reikia nuolat skęsti ir laukti gelbėtojų, neįmanoma atsakyti vien vadovaujantis aukščiau padėliota miesto logikos pranašumų versija.
Neįmanoma ir ieškant panašumų su aikštingu vaiku, kuris kiekvienu savo kaprizu bando suaugusiųjų kantrybės ribas, nes žino turėsiantis tiek galios, kiek pasiimsiąs.
Tačiau vaikas sparčiai mokosi ir porą kartų gavęs atkirtį suvokia, kas galima, o ko ne. Bet šita nenutrūkstanti epopėja nuo embrionų iki laipsnių yra ištisas politinio nepažangumo ir nenoro mokytis kursas.
Gal išties teisūs tie, kurie ima kalbėti apie froidinius praeities randus psichikoje ir nenugalimą norą juos ištrinti vieninteliu būdu – per kraują ir prakaitą įrodžius, kad esi viršesnis.
Jei taip, sveikinu politologijos praktikus. Nuo šiol jums ir psichoanalizės kursas bus privalomas. Ne tik Vergilijaus poezijos seminaras.