Vienintelė klaida paliko kaunietį ir be nuosavo būsto, ir be čekių

K.Donelaičio gatvės 72-ajame name esantis trijų kambarių 74 kvadratinių metrų ploto butas jau seniai minimas teismų ir kitų įstaigų dokumentuose. Kaunietis Artūras Adomavičius ir jo motina Dalia Simonavičienė nuo 1992 metų mėgino jį privatizuoti, tačiau šeimai niekaip nepavykdavo ištrūkti iš biurokratijos džiunglių.

2014 metų rugpjūtį mirus motinai A.Adomavičius siekia įsigyti būstą už kainą, kuri pagal įstatymus galėjo būti apskaičiuota iki 1998 metų liepos 1 dienos ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją.

Valdininkai atšauna, kad tokios teisės jis neturi. Butas jam tik išnuomotas, o teisė jį privatizuoti nėra paveldima.

Į teisės labirintus patekęs vyras teismų slenksčius su pertraukomis mina jau daugiau nei dvidešimt metų.

A.Adomavičius su savo tėvais bute K.Donelaičio gatvėje gyveno nuo pat gimimo.

1992 metais D.Simonavičienei buvo leista privatizuoti butą K.Donelaičio gatvėje už tuo metu galiojusią valiutą – 21 056 talonus. Privatizavime nuo pat pradžių dalyvavo ir A.Adomavičius.

Grynaisiais moteris sumokėjo pustrečio tūkstančio talonų, o likusią sumą – 18 490 talonų įvertintais investiciniais čekiais.

1992-ųjų spalį sudarytoje Kauno miesto valdybos ir D.Simonavičienės sutartyje dėl buto pirkimo pažymėta, kad visa pinigų suma atsidūrė Butų privatizavimo tarnybos sąskaitoje – tai liudija kvitas ir kiti dokumentai.

Toje pačioje sutartyje minimas ir kitas privatizuotas būstas, priklausantis D.Simonavičienės kaimynui Kęstučiui Lagunavičiui.

Tačiau netrukus viskas apvirto aukštyn kojomis – kauniečio Mečislovo Červinsko interesus gimdama Kauno prokuratūra kreipėsi į teismą ir pareikalavo panaikinti privatizavimo sutartį.

Prokurorai pareiškė pretenzijų K.Lagunavičiui ir jo žmonai Laimutei Lagunavičienei dėl neva pernelyg didelio užimamo patalpų ploto.

Išaiškėjo, kad Lagunavičiai neteisėtai užėmė 20 kvadratinių metrų ploto kambarį, kuris turėjo būti suteiktas M.Červinskui po jo tėvo mirties.

1993 metų birželį Kauno apylinkės teismas nusprendė įkeldinti M.Červinską į šį kambarį, nes jis iš pat pradžių privalėjo būti įtrauktas į privatizavimo procesą.

Nors šiame ieškinyje D.Simonavičienės šeimai nebuvo reiškiama pretenzijų dėl ploto, teismo sprendimas smarkiai smogė ir jai.

Butų privatizavimo sutartis pripažinta negaliojančia.

Kadangi ji buvo sudaryta su dviem šeimomis, būstas buvo atimtas ir iš Simonavičių. „Aš ir mano tėvai šioje istorijoje buvome niekuo dėti, tačiau nekilnojamąjį turtą praradome drauge su kaimynais, kurie buvo neteisėtai užėmę dalį patalpų“, – piktinosi A.Adomavičius.

Tuo pačiu teismo sprendimu savivaldybė buvo įpareigota grąžinti D.Simonavičienei sumą, kurią ji buvo sumokėjusi už butą.

A.Adomavičiaus tvirtinimu, miesto valdžia to nepadarė – iki šiol negauta kompensacija už 18 490 talonų vertės investicinius čekius, šeimos panaudotus privatizuojant būstą K.Donelaičio gatvėje.

Panaikinus privatizavimo sutartį su D.Simonavičiene buvo sudaryta tų pačių patalpų nuomos sutartis.

Moteris nenuleido rankų ir kreipėsi į 1993 metais Seimo nutarimu sudarytą komisiją, svarstančią prašymus žmonių, kurie per nustatytą terminą neprivatizavo būstų ne dėl jų pačių kaltės.

1994 metų gruodį šios komisijos nariai leido D.Simonavičienei privatizuoti būstą, bet tik 61 kvadratinį metrą ploto.

„Sprendimas nurėžti keliolika kvadratinių metrų mus apstulbino.

Išaiškėjo, kad tuometė savivaldybės įmonė Centro butų ūkis Pastatų grąžinimo ir butų privatizavimo tarnybai pateikė neteisingus duomenis apie mamos naudojamą plotą. Iš mūsų šeimos buvo atimta virtuvė, sandėliukas ir dalis koridoriaus.

Valdininkai ištaisyti klaidą atsisakė. Motina daugelį metų dėl to kovojo teismuose, tačiau pralaimėjo. Matydama neteisybę ji daugiau neužsiėmė būsto privatizavimu, viskas sustojo“, – „Laikinajai sostinei“ tvirtino A.Adomavičius.

Vyras po tėvų mirties siekia privatizuoti būstą lengvatinėmis sąlygomis.

2015 metų kovą savivaldybė išnuomojo butą A.Adomavičiui, tačiau nesutiko jo parduoti 1998 metais galiojusiomis kainomis.

Pagal Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymą tokia galimybė yra numatyta žmonėms, kuriems Seimo sudaryta Butų privatizavimo komisija iki 1998 metų liepos 1 dienos buvo išdavusi leidimus privatizuoti nuomojamus būstus.

A.Adomavičiaus prašymas savivaldybėje buvo atmestas, nes jam leidimas nebuvo išduotas.

Tačiau minėtos komisijos leidimą dar 1994 metais buvo gavusi jo motina.

A.Adomavičius teismuose mėgina įrodyti, kad jis yra savo mirusios motinos teisės į privatizaciją paveldėtojas.

Teisingumu nusivylęs kaunietis aiškino, kad šeima liko ir be buto, ir be investicinių čekių, kuriuos savivaldybei sumokėjo dar 1992 metais.

Kauno apylinkės teismas atmetė jo prašymą dėl paveldėjimo, tačiau skundą pateikęs A.Adomavičius šių metų balandį sulaukė palankaus Kauno apygardos teismo verdikto. Žemesnės instancijos teismo sprendimas buvo panaikintas, o byla jame bus svarstoma iš naujo.

„Svarbu išsiaiškinti, ar D.Simonavičienė iki mirties turėjo teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas. Ši aplinkybė pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėjama“, – pareiškė Kauno apygardos teismo teisėjas Evaldas Burzdikas.

Nors D.Simonavičienės šeimai nepavyko įrodyti, kad jie turi teisę į daugiau nei 70 kvadratinių metrų, moteriai nebuvo atimta galimybė privatizuoti mažesnio ploto butą K.Donelaičio gatvėje.

E.Burzdikas pabrėžė – nėra duomenų, kad būtų panaikintas Butų privatizavimo komisijos nutarimas, prieš 23 metus leidęs privatizuoti D.Simonavičienei 61 kvadratinį metrą būsto Kauno centre.

Kol vyksta bylinėjimasis dėl būsto, jame gyventi tapo neįmanoma.

Praėjusių metų gruodį per šalčius trūkus vamzdynui „Kauno vandenų“ bendrovė nupjovė vamzdį ir jį užaklino.

A.Adomavičius su savo kaimynais niekada neturėjo šilto vandens, tačiau po šios avarijos iš viso liko be vandens.

Vamzdynas iki šiol nesutvarkytas – nuomininkai ir savivaldybė baksnoja pirštais vieni į kitus, tvirtindami, kad remontas yra ne jų rūpestis. Be to, pro kiaurą stogą į A.Adomavičiaus būstą sunkiasi vanduo.

Kauno savivaldybė su A.Adomavičiaus ieškiniu dėl paveldėjimo teisių į privatizavimą pareiškė nesutinkanti.

Pasak savivaldybės Nekilnojamojo turto skyriaus vedėjo Donato Valiuko, miesto valdžia neprieštarauja, kad |A.Adomavičius išsipirktų butą, bet tik rinkos kaina.

D.Valiukas pareiškė, kad teisė privatizuoti būstą yra nepaveldima.

Savivaldybės atstovų tvirtinimu, A.Adomavičius nepateikė jokių įrodymų, kad jo motinai nebuvo grąžintos lėšos, kurias ji sumokėjo už buto privatizavimą.

Be to, lieka neaišku, kokia šiuo metu galėtų būti nustatyta kompensacija, įvertinant eurų ir investicinių čekių santykį.

D.Simonavičienė privalėjo per trejus metus kreiptis į teismą dėl jo sprendimo grąžinti čekius ir talonus įvykdymo, tačiau šį terminą praleido.

2001 ir 2002 metais priimtais teismų sprendimais esą buvo paneigta D.Simonavičienės teisė į lengvatinį privatizavimą, todėl jos neturi ir A.Adomavičius.

Savivaldybės atstovų tvirtinimu, dėl susidariusios prastos būsto būklės kaltas pats nuomininkas A.Adomavičius, pagal sutartį privalantis reguliariai atlikti patalpų remontą, tačiau šių pareigų nevykdantis.

A.Adomavičius sakė, kad trūkę vamzdžiai nepatenka į jo nuomojamo buto plotą, todėl jis neprivalo jų tvarkyti.