– Kokių pasekmių Strasbūro teismo sprendimas gali turėti Lietuvai? Gal 120 įkalintų iki gyvos galvos asmenų dabar galės prisiteisti kompensacijų? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo Žmogaus teisių stebėjimo instituto teisininko Karolio Liutkevičiaus.
– Kompensacijos nuteistiesiems nėra šio EŽTT sprendimo tikslas, be to, tai anaiptol nereiškia, kad šie asmenys kada nors būtinai turi būti išleisti į laisvę.
Atsakoma tik į principinį klausimą: Lietuva, nenumatydama, kokiomis sąlygomis nuteistieji iki gyvos galvos galėtų išeiti į laisvę, nepalikdama jiems tokios galimybės pažeidžia žmogaus teises.
Tai įpareigoja valstybę pašalintį šį pažeidimą. Lietuvai reikia pakeisti savo įstatymus taip, kad nuteistieji iki gyvos galvos, nors ir labai tolimoje ateityje, turėtų galimybę įrodyti, jog jie jau pasikeitė, nekelia grėsmės visuomenei ir gali būti išleisti į laisvę. Be abejo, jie būtų nuolat stebimi ir griežtai kontroliuojami.
– Koks teisinis mechanizmas leistų įgyvendinti tokią galimybę?
– Galima patobulinti lygtinio paleidimo tvarką, kuri nuteistiesiems iki gyvos galvos dabar netaikoma.
Pakaktų išplėsti nuostatas, kad ir jie gali būti lygtinai paleisti. Tada reikėtų nustatyti privalomą ilgą įkalinimo laikotarpį, pavyzdžiui, 25 metus, o jam praėjus numatyti galimybę įvertinti, ar nuteistasis iki gyvos galvos jau taip pasikeitė, kad nekelia visuomenei pavojaus.
Tokią ekspertizę galėtų atlikti komisija, o gal būtų sukurtas koks specialus patikros mechanizmas. Bet tai nesunkiai išsprendžiama problema, tik reikia politinės valios.
– Tačiau politikams bus labai sunku tam ryžtis, nes nemaža Lietuvos visuomenė dalis netgi pritartų, kad būtų grąžinta mirties bausmė. Neabejotina, jog nuteistųjų iki gyvos galvos paleidimas į laisvę būtų vertinamas kaip rūpinimasis žudikais, bet ne jų aukomis.
– Suprantamas žmonių pasibaisėjimas žiauriais nusikaltimais. Tai natūrali emocinė reakcija. Bet nevertėtų jos per daug sureikšminti, nes tai laikina būsena.
Žmonėms reikia aiškinti, kad bausmė demokratinėje valstybėje nėra keršto nusikaltėliui įrankis. Pirmasis tikslas – apsaugoti visuomenę nuo galimos tolesnės to asmens nusikalstamos veiklos ir tai pasiekiama jį izoliavus, o antrasis – perauklėti, kad jis daugiau nekeltų pavojaus.
Lietuvoje vyrauja įsitikinimas, jog nuteistieji iki gyvos galvos per daug pavojingi visuomenei, kad juos kada nors būtų galima išleisti į laisvę. Bet ši kategoriška nuostata, mano nuomone, nėra teisinga.
Įsivaizduokime asmenį, kuris įvykdė baisų nusikaltimą būdamas 18 metų. Praleidęs už grotų daugiau nei keturis dešimtmečius ir sulaukęs 60-ies, jis jau gali būti tapęs visai kitoks, nepavojingas visuomenei. Ar būtina toliau jį laikyti įkalintą vien iš pykčio, kad jis kadaise sunkiai nusikalto?
Tai būtų bausmė, grįsta keršto jausmu, bet mūsų įstatymai grindžiami teisingumu, o ne pykčio emocijomis.
– Kokios naudos visuomenei duotų toks gal net kiek atlaidus elgesys su nuteistaisiais iki gyvos galvos?
– Valstybei nuostolinga amžinai laikyti tokius asmenis uždarytus kalėjime, juos prižiūrėti, maitinti, nors ne pinigai čia svarbiausia. Daug svarbiau turėti galimybę tokį asmenį, nors ir tolimoje ateityje, perauklėti ir vėl jį grąžinti į visuomenę. Tai demokratinės valstybės stiprybės ženklas.
Gal tokie argumentai neįtikins žmonių, kuriuos apima pyktis išgirdus apie kraupius nusikaltimus. Vis dėlto atslūgus emocijų bangai nesunku suvokti, kad tai racionaliausia išeitis.
Labai gajus visuomenės įsitikinimas, kad visi atlikę bausmę asmenys grįžta į nusikaltimų kelią. Bet tai nėra tiesa. Statistika rodo, kad daugybė buvusių kalinių išmoksta gyvenimo pamoką ir daugiau nenusikalsta, tik apie tokias sėkmės istorijas beveik nekalbama.
– Ką atsakytumėte tiems, kurie sakys, kad nusikaltėliai dar labiau suįžūlės, jeigu žinos, jog jiems ne tik negresia mirties bausmė, bet ir įkalintiems iki gyvos galvos dar bus vilties išeiti į laisvę?
– Kriminalistikos specialistai laiko klaidingu argumentą, kad tik griežtos bausmės atgraso nuo nusikaltimų.
Mirties bausmės panaikinimo priešininkai aiškino, kad jei nusikaltėliams negrės gyvenimą baigti kartuvėse ar elektros kėdėje, jie visai įsisiautės, nes nieko nebijos.
Tačiau taip neatsitiko panaikinus mirties bausmę.
Mat kai daromi tokie baisūs nusikaltimai kaip žmogžudystė, negalvojama apie bausmę.
