O direktyva būsianti nuostabi: gimus vaikui keturis mėnesius jį prižiūri mama (arba tėtis), dar keturis – tėtis (arba mama). Nesutinkate – jokių išmokų!
Taip neva nei žmona, nei vyras neatitrūks nuo darbo rinkos, nepraras įgūdžių, o tėčiai dar išmoks ir meiliau bendrauti su atžalomis.
L.Kukuraitis gyrėsi su trimis mažiausiais vaikais praleidęs net po pusmetį, nes žmonai leido grįžti į darbą. Ar galėčiau šitaip aš, jei atsirastų ketvirta (penkta, šešta...) atžala?
Susiję straipsniai
Aišku, ko jau ne! Ant šikpuodžio sodinti moku. Vystyklą ar sauskelnes pakeisti galiu. Žaisti su vaiku – vienas malonumas. Pasivaikščioti ir pamigdyti vežimėlyje – irgi puikus laisvalaikis, už kurį dar ir sumokėtų „Sodra“ ar valstybė. Gana padoriai moku suktis prie puodų, todėl, atžalai užsnūdus, sugebėčiau pagaminti šeimai ir pietus, ir vakarienę.
Tik viena maža smulkmena – kaip ten dėl to pieno? Ne karvės ar ožkos, o mamos pieno. Jei mano antroji pusė visą dieną būtų darbe, man tektų su vaiku jos darbovietėje budėti, kad kas valandą bent penkioms minutėms pakištų krūtį. O jei, neduok Dieve, kur nors į komandiruotę jai tektų išvykti, kuo reikėtų penėti keturių mėnesių kūdikį?
Dešra ir pomidorai vargu ar tiks. Man pačiam, kad ir kaip rūpinuosi vaikais, pieno neatsirado ir vargu ar atsiras. Lieka tik visokie pakaitalai, mišinėliai, nors nė viena iš trijų dukrų nėra jų ragavusi ir nenutuokiu, kaip į juos reaguotų.
O štai tuomet ir kyla klausimas ministrui ir ES direktyvos autoriams: kokią dalį išmokų teks atseikėti tų mišinukų gamintojams? Nesu pirkęs, bet girdėjau, kad nepigus malonumas.