Pavyzdžiui, apie tai, kaip galėtų atrodyti darniai ir stropiai dirbantis parlamentas.
Nuo kada nors vis dėlto ateisiančių karščių įkaitusiame pakaušyje pastelinėmis spalvomis dėliojasi romantiškas peizažas – prie darbo stalų palinkę parlamentarai.
Atidžiai studijuojantys kiekvieną kablelį, atmintinai žinantys ne tik savo sugalvotas, bet ir kolegų išvargtas pataisas, galintys ilgai diskutuoti apie gerąją užsienio praktiką, tačiau sugebantys žaibiškai priimti reikiamą sprendimą.
Tokiame Seime niekas nenutraukia kalbančio, niekas nepilsto iš tuščio į kiaurą, bet kas gali atmintinai cituoti tiek Platoną, tiek Romerį, žmonės žino, kad genocidu vadinti opozicijos kritikos nedera, kanceliarinės išlaidos naudojamos kanceliarijai, o pati mintis apie bet kokią korupciją sukelia traukulius ir priepuolius.
Žurnalistams ten pasakojama sklandžiai ir aiškiai, su lobistais bendraujama santūriai, bet dalykiškai.
Tačiau tada į palangę pabeldžia birželio liūtis, ir vaizduotė susigūžia, taip ir nenuspalvinusi svarbiausio tokio mitinio parlamentaro bruožo – gebėjimo detalėmis neužgriozdinti platesnio vaizdo.
Niekas nesako – detalės svarbios, nes be jų vaizdas gali likti tik išplaukusi ir neaiški panorama, bet kai „užsiciklinama“ ties detalėmis, darosi nebeaišku, kas gi yra tas pagrindinis tikslas.
Ir čia galima tiesiog aklai pirštu badyti į bet kurias batalijas Seime pastaraisiais metais.
Laužant ietis dėl dienos X, nuo kurios galima šaldyti embrioną ar kiaušialąstę ir kokiu transportu juos galima vežti į užsienį, kažkur nepastebimai dingsta ir šių smulkmenų visuma – nevaisingos šeimos ir jų bėdos.
Krapštant visus įmanomus W ar Q vartojimo atvejus, sakykim, už svetimšalio ištekėjusioms moterims gal ir galima, bet jų svainiams – gal nelabai, į užmarštį eina ir visos šios diskusijos esmė – ar žmogus turi teisę savo vardą užrašyti taip, kaip jam atrodo tinkama.
Svaigstant apie ūkininkų mokamus mokesčius, ar tik du jie sukrapšto biudžetui, ar vis dėlto daugiau, kiek hektarų gali palikti dirvonuoti ir nuo kurio dyzelino litro nebemokėti akcizo, retas ir beprisimena, kad čia kalbama apie visuomenės solidarumą ir teisingumą.
Aiškindamiesi, kiek universitetas laisvas rinkdamasis savo studijų programas ar reikalaudamas iš būsimų studentų bent minimalaus stojamojo balo, kiek kuris turi nekilnojamų kvadratų ir kilnojamų dėstytojų, dažnai grūdame šalies konkurencingumą kur nors toli link horizonto.
Net pagaliau blusinėjant, kiek laipsnių turi būti parodose degustuojamas vynas, kiek metrų turi skirti alkoholio parduotuvę nuo valdiškų namų ar kurią minutę turi būti uždaromos pačios parduotuvės, antrajame plane liūdnai murkso visų šių detalių visuma – blaivesnė ir saikingesnė visuomenė.
Taip kiekvienas sudėtingesnis ir aktualesnis klausimas rizikuoja nuskęsti detalių jūroje, kurioje kažkodėl taip smagu maudytis tiek politikams, tiek valdininkams.
Į tai jie žaibiškai atšautų, kad būtent iš tokių detalių ir susideda valstybės piniginė, kurios vizijomis ir perspektyvomis neužkaišiosi.
Ir kad būtent detalių išmanymas ir reiškia profesionalumą, o šioji vyriausybė pati profesionaliausia, todėl apie globalius dalykus tegul vapa mėgėjai, juk ekspertai kalba apie tai, ką žino.
Aha, sakai, nėra kaip ir nuneigti tokio argumento. Išskyrus tai, kad begaliniu detalių frezavimu labai dažnai žmonės maskuoja tiesiog nesugebėjimą aiškiai pasakyti, kokio didelio rezultato iš jų laukiama.
Juk kitaip amžinai išeina toks galvosūkio dėliojimas. Kur kažkas pabėrė ant žemės visas detales, kai kurias gali atpažinti netgi nemačiomis apčiuopęs, o štai paveikslo, kurį norima iš jų sudėlioti, niekas ir nežino.
Todėl ir šneka tik apie detales, todėl ir ginčijasi tik dėl laipsnių, metrų ir hektarų. Ir nesvarbu, koks metų laikas.
