„Todėl net nėra kaip kalbėti apie jų vertybes, apie jų moralės supratimą“, - apie telefoninius sukčius sako S.Aleksandravičius.
„Vienas šeimininkas turėjo seną arklį. Sunku jam pasidarė arklą traukti, ėmė jis ilsti. Pagailo šeimininkui arklio ir paleido jis jį atsiganyti. Ganosi arklys vieną savaitę, kitą. Atkuto, net spardytis ėmė.“
Tai – nedidelis epizodas iš pasakos, kurią turi skaityti įtariamieji telefoniniu sukčiavimu. Ekspertų pateiktas tekstas įtariamiesiems duodamas skaityti tada, kai atliekami lyginamieji balso tyrimai.
Šią pasaką S.Aleksandravičius beveik moka mintinai, mat jos klausytis iš įtariamųjų lūpų jam teko ne vieną kartą.
– Telefoninis sukčiavimas yra tiek kartų aptarta tema, kad, regis, nebėra apie ką kalbėti. Bandau skaičiuoti – kiek metų Lietuvoje jau kalbame ta tema, kiek metų telefoniniam sukčiavimui? – „Jonavos žinios“ paklausė S.Aleksandravičiaus.
– Manyčiau, apie dvidešimt. Kiek esu girdėjęs, schemos atėjo iš Rusijos kalėjimų.
– Tačiau tų schemų „scenarijus“ keičiasi – nuo verkiančių giminaičių iki prisistatymo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnais?
– Kaliniams vaizduotės netrūksta. Kai žmogus kalėjime sėdi po 10-15 metų, prisigalvoja visko. Iš pat pradžių jie skambindavo į paprastus, vadinamuosius „laidinius“ telefonus.
– Akluoju būdu?
– Taip. Vėliau ėmė rinktis pagal vardus. Ypač senesnius – Onutė, Marytė, Bronė. Nes žino, kad į telefono skambutį atsilieps senas žmogus, ir taip lengviau pagauti „žąsį“. Jie taip vadina savo aukas. Kai pagauna „žąsį“, pradeda pokalbį.
– Lietuvos įkalinimo įstaigose yra ne vienas ir ne du tūkstančiai nuteistųjų. Turbūt negalima teigti, kad jie visi sukčiauja?
– Schemas žino visi kalintieji. Maždaug 50 procentų, atliekančių bausmes, turi vienas ar kitas funkcijas.
– Apie tokias sukčiavimo formas jau daugelį kartų rašyta spaudoje, pareigūnai nuolat informuoja apie sukčius, apie naujus sukčiavimo būdus. Bet kodėl žmonės jais vis dar tiki? Tiki tiek, kad perduoda visus elektroninės bankininkystės duomenis ar net paima greitųjų kreditų?
– Nuo praėjusio rudens taikinys buvo smulkios įmonės, kurioms vadovauja moterys. Jie sąmoningai rinkosi tokią sritį. Vertinant nukentėjusiųjų statistiką, moteris lengviau galima apgauti, jos dažniau išsigąsta, sutrinka.
Sukčiai pradeda kalbėti apie tai, kad pas juos yra dokumentai, kad vykdomos slaptos operacijos. Taip žmogų įbaugina, o po to ima „traukti“ informaciją. Jei jie turi telefoną – turi ir internetą. Taip randa aukas.
Pastaruoju metu sukčiai nusitaikė į daugiabučių namų bendrijas. Būna, kad žmonės tiesiog apsipažįsta. Paskambina, ir neprisistato, tik klausia: „Ar žinai, kas skambina?“. Kai žmogus sako: „Birute, čia tu?“, tada ir prasideda pokalbis. Kai kurie kaliniai moka kalbėti ir moteriškais balsais.
O jau tada, radę auką, ima pasakoti, kad pateko į bėdą, yra ligoninėje, išmuštas dantis ar sumuštas veidas, dėl to neva kiek pasikeitęs balsas. Todėl labai reikia pinigų – „iki rytojaus“.
– Kokios tos sumos? Ar jie važiuotų dėl 100 eurų? Na, jei žmogus teturi tik tiek?
– Dėl šimto eurų ne. Jei supranta, kad žmogus turi tik 100 eurų, tada bando jį įtikinti nupirkti papildymą telefonui.
Sumos įvairios. Būna ir didelės. Buvo atvejis, kai kartu su banko specialistais pavyko išsaugoti 70 tūkst. eurų. Tai buvo minučių reikalas – įmonės vadovė jau buvo sudiktavusi sukčiams visus duomenis, ir jie jau buvo pradėję daryti pavedimus. Dalis pavedimų jau buvo įvykdyti, todėl pinigus spėjom „sulaikyti“ jau kitose sąskaitose.
– Kitaip tariant, sukčiais patiki ne tik garbaus amžiaus moterys, tačiau ir verslininkai?
– Taip, ir dauguma nukentėjusių – moterys. Kodėl patiki, sunku pasakyti. Jie sugeba įbauginti. Ima kalbėti apie duomenis, kuriuos jie turi, apie neva atliekamus slaptus tyrimus. Apgauti žmones jiems pavyksta. Tai – dideli pinigai, ir lengvai gaunami. Jie rizikuoja ir nebijo atsakomybės.
– Sakot, kad tai – lengvi pinigai?
– Žinoma. Juk beveik nereikia jokių investicijų. Šių nusikaltimų organizatoriai, patikėkit, tikrai uždirba daug. Jie kaupia kapitalą laisvėje, aprūpina šeimas. Nusikaltėliai patys sako: juk čia lengvi pinigai, tik mokėk kalbėt.
– O tos šeimos žino, iš kur tie pinigai?
– Manau, kad taip. Daugeliui šeimų svarbu, kad tik gautų pinigų.
– Kalbant apie skambučius iš įkalinimo įstaigų, jie skambina šimtus kartų per dieną?
– Ne šimtus. Jie skambina tūkstančius kartų per dieną. Ten yra ne vienas skambintojas. Yra žmonės, kurie įkalinimo įstaigose prižiūri skambinančius. Susodina po kelis „darbininkus“. Ir jie visi skambina. Paprastai tie žmonės yra priklausomi nuo narkotikų.
– Ar būna, kad sukčiai prisistato realių pareigūnų vardais ir pavardėmis?
– Nedažnai. Bet tokių atvejų yra buvę.
– Vienas iš jų – kai sukčiai pristatydavo Kauno policijos viršininko Dariaus Žukausko vardu? Kauno apskrities policija buvo išplatinusi garso įrašą, kuriame pats D.Žukauskas kalba su sukčiais, bandančiais apsimesti juo.
– Taip, buvo. Buvo gauta informacijos, kad sukčiai prisistato D.Žukausku, todėl jis pats paskambino tuo telefonu, apie kurį ir pranešė žmonės.
– Bet būna atvejų, kai patys žmonės juos kvailina ir vedžioja už nosies?
– Jiems tai – tiesiog bendravimo pamokos. Kad žinotumėt, kaip už savo žioplumą iš kalėjimo skambinęs „darius žukauskas“ atsiėmė iš organizatorių – dėl to, kad nesuprato, jog yra kvailinimas.
– Jūs nustatėt, kas skambino?
– Taip.
– Išties kiek seniau buvo teigiama, kad pagauti sukčių neįmanoma, nes jie skambina iš kortelių, kurias vėliau išmeta.
– Pagauti mes juos pagaunam, ir tai yra įmanoma. Tačiau yra kita problema – pinigus jie būna jau išleidę, todėl nukentėjusiam žmogui juos atgauti – labai sudėtinga. Net jei žalos atlyginimą priteisia teismas, išieškoti šiuos pinigus sunku.
Sukčiai keičia ir telefono numerius, ir pačius telefonus. Išvilioję didesnę sumą, pavyzdžiui, 5 tūkst. eurų, jie iš karto išmeta ir kortelę, ir patį telefoną arba parduoda į kitą būrį, bet patys juo nebesinaudoja.
– Iš kokių įkalinimo įstaigų sukčiai skambina?
– Iš Kybartų, Marijampolės, Alytaus pataisos namų, pasitaiko iš Pravieniškių. Nuteistieji su visomis įkalinimo įstaigomis palaiko ryšį ir bendrininkauja. Pavyzdžiui, aukoms skambina iš Kybartų, o bankų sąskaitomis apsirūpina per Pravieniškių pataisos namus.
– Apie tai, iš kur jie gauna telefonus, matyt, reiktų klausti Kalėjimų departamento? Ir kodėl įkalinimo įstaigose vis dar neveikia ryšio blokavimo įranga?
– Taip, šie klausimai skirti ne mums. Gauname duomenų, kad telefonai ir kiti jų priedai bei narkotinės medžiagos dažniausiai yra paprasčiausiai permetami per įkalinimo įstaigos tvorą.
– Neseniai LRT laidoje „Svarbios detalės“ Pravieniškių pataisos namų direktorius parodė vieną iš vietų, kur nuteistieji slepia telefonus – tai buvo paprasta pjaustymo lentelė, naudojama virtuvėje. Studijoje buvo parodyti ir telefonai (nuotraukoje), kurie yra labai maži ir vizualiai atrodo kaip mažų mašinų modeliai.
– Kalėjimas yra kaip nusikaltėlių aukštoji mokykla. Jie tiek ten visko išmoksta. Jų fantazija – beribė. Baisiausia, kad kai kurie tuo užsiima ir išėję į laisvę.
– Sunku tirti tokias bylas? Ar pagaunat tik „kojas“ – tuos, kurie ateina paimti pinigų?
– Nelengva. Ir tų bylų yra nemažai, o pagaunam ne tik „kojas“. Bylos pasiekia teismus, priteisiamos žalos.
Kadangi vienas iš pagrindinių nusikaltimo įrankių yra telefonas, vienas iš būdų įrodyti – įrašyti pokalbius ir atlikti balso lyginamuosius tyrimus. Įtariamieji skaito mano minėtą pasaką apie arklį. Jis paruoštas ekspertų, ir tekstas tarsi „išmuša“ iš mąstymo – žmogus ima kalbėti natūraliu balsu.
Tuo metu „kojos“ yra žemiausia kasta, kurie labiausiai rizikuoja. Tačiau ir vėl, būna ir gudresnių „kojų“ – tai kalėjime žinomas ir vertinamas, patikimas žmogus. Tuo atveju „kojos“ gali gauti net iki 40 procentų atlygį nuo išviliotos sumos. Dažniausiai „kojos“ turi ir prižiūrėtojus.
– Jei nustatot, kas skambino – kaip įrodyti, kad skambino būtent tas žmogus?
– Paprastai giluminiuose tyrimuose mes tuos žmones žinom. Vienas iš įrodymų fragmentų – lyginamoji balso analizė. Įtariamiesiems tenka skaityti mano jau minėtą pasaką apie arklį. Būna, kad jie patys prisipažįsta. Būna ir taip, kad nusikaltimą bando „permesti“ kitam nuteistajam.
Jei įtariamasis yra geras kalbėtojas ir sugeba mulkinti žmones, paprastai jį organizatoriai itin saugo, nes jis reikalingas kalėjime, kad uždirbtų pinigus.
– Kaip manot, kiek žmonių jiems pavyksta apgauti?
– Iš šimto skambučių – vieną-du. O sumos būna, patikėkit, didelės. Reiktų įvertinti tai, kad ne visi nukentėję žmonės kreipiasi į policiją. Vieniems – gėda. Kiti nesitiki sėkmingos bylos baigties.
– Ką patartumėt žmonėms, kurie nukentėjo? Kreiptis į policiją?
– Taip. Didelė tikimybė, kad sukčiai bus nustatyti. Bausmės neišvengiamumas – šito jie bijo labiausiai. Jei žmonės nesikreips į policiją, jie pasijus dar labiau nebaudžiami.
– Per dvidešimt metų keitėsi ir sukčiavimo schemos?
– Taip, žinoma. Būna, kad sukčiai iš kalėjimų pardavinėja traktorius arba grūdus, kurių neturi. Tuo atveju jie prašo pervesti avansą. Sąskaitas jau būna paruošę laisvėje esantys bendrininkai. Kartais žmogus net nežino, kokiu tikslu naudojama jo sąskaita. Tarkim, paprašė pažįstamas, nes neva turi gauti pinigų, o vėliau telefonu nurodo, kam perduoti jau išgrynintus pinigus.
Būna ir atvirkštinis variantas. Skambina pagal skelbimus parduodantiems automobilius ir siūlo pirkti automobilį išsimokėtinai, pažadėdami per mėnesį sumokėti visus pinigus. Suradę tokį pardavėją organizuoja susitikimą su laisvėje esančiais bendrininkais.
Automobilio pirkėjas būna jokio turto ir pajamų neturintis asmuo. Toks žmogus, iš anksto žinodamas, kad jokių pinigų nemokės, sutinka pasirašyti visus dokumentus, sutartis, vekselius. Tokie automobiliai dažniausiai būna perparduodami.
– Jūs pats, pirkdamas internetu iš privačių žmonių, mokėtumėt avansą?
– Jokiu būdu. Nemokėčiau tol, kol gyvai nepamatyčiau parduodamo daikto.
– Ar būna atvejų, kai sukčiai pataiko paskambinti vaikams?
– Taip, tada jie ima kalbėti, kad kažkas nutiko mamai arba tėčiui ir, kad „nesėstų“ į kalėjimą, reikia pinigų. Pasimetęs vaikas atiduoda namuose rastus pinigus, juvelyrinius dirbinius, kitus brangius daiktus. Grįžta tėvai ir randa „apverstus“ namus ir išsigandusį vaiką.
Jiems nieko švento nėra, jie žaidžia jausmais. Tai – pakankamai šlykštūs nusikaltimai. Kalbant apie juos nėra kaip kalbėti apie jokį dvasinį lygmenį, apie moralę – jie nieko neturi. Tai – apgavikai. O jei esi apgavikas, tai kaip galima kalbėti apie tavo sąžinę? Jei nepradėsi mąstyti, tu ir mirsi toks.
Žinot, dar įkalinimo įstaigoje nesutikau nė vieno sukčiaus, kuris gailėtųsi to, ką padarė. Dar daugiau – jie atvirai sako, kad tuo užsiima ir užsiims.
Buvo teisiama viena moteris, bendrininkė sukčiavimo byloje. Ji laukėsi kūdikio, todėl prokurorė nesikreipė į teismą dėl jos suėmimo. Jai buvo pritaikyta kardomojo priemonė – intensyvi priežiūra, uždėta apykojė.
Tačiau net ir su ja ji sugebėjo nueiti iki aukos namų ir paimti pinigus. Vėliau pradėjo gudrauti, įrenginį, kurį privalėjo nešiotis su savimi, tiesiog palikdavo namuose, nuvažiuodavo paimti pinigų iš aukos ir vėl greitai grįždavo, o kardomąją priemonę kontroliuojantys pareigūnai, gavę signalą apie pažeidimą, ją jau rasdavo namuose.
Aš nežinau, ar tuos žmones galima pakeisti. Manau, kad su jais ir kitais į įkalinimo įstaigą pakliuvusiais asmenimis turėtų dirbti psichologai ar net dvasiniai mokytojai.
