Grįžęs ir lankydamas skirtingus mūsų šalies regionus pastebiu tyliai bręstantį didingą pokytį. Pasidairykite atidžiau. Ant automobilių, traukinių, namų kiemuose, prie kai kurių organizacijų kyla Vytis. Vizualiai skirtingas, bet vienodai simbolizuojantis tvirtybę ir pasididžiavimą. Toks, koks artimiausias kiekvienam.
Ir tai yra nuostabu! Ypač tame rietenų ir persipynusių interesų bei draudimų kontekste, kai artėjant didžiausiam amžiaus valstybės jubiliejui valstybės institucijos piestu stoja ir pliekiasi prieš visuomeninių, išeivių organizacijų ir pavienių, idėją sostinėje iškelti paminklą tam pačiam Vyčiui, susižavėjusių asmenų iniciatyvą. Rietenos, kurias tiek iš vidaus, tiek iš išorės telieka stebėti su nerimu ir nuostaba.
Deja, panašu, kad vilkinta ir kamuota iniciatyva išsikreipė ir sumenko.
Tad pirmiausia kyla klausimas, ar tikrai iš visuomenės kilusi iniciatyva nusipelno tokios aršios priešgynos? O gal mums išties nebūtinas plieno ar akmens statinys pačioje sostinėje?
Nesinori tikėti, kad negalime pasiekti sutarimo ten, kur mums svarbu. O istorinė atmintis yra svarbu.
Jos simbolis, Lukiškių aikštė, kurioje planuotas šio Vyčio iškilimas, ir jos likimas, kuriam įkyriai skiepytas savininkiškumo kompleksas, kuris tampytas po institucijas, blaškytas skirtingų ambicijų ir interesų, vėlgi verčia stebėtis. Ar dėl jos sutvarkymo ir įamžinimo galime pasiekti kompromisą? Taip, jei manome, kad tai svarbu.
O galbūt tai, jog to garsiai nepasakome 27-erius metus ir nepriimame brandaus sprendimo dėl Lukiškių aikštės vizijos tik ir iliustruoja, kad iki šiol pritrūko mus vienijančio veiksnio? Kad ir to paties Vyčio.
Idėja ir pasiūlymas. Visiems tiems, kas ir yra valstybė – mums. Jei tas tylus ir žavus pokytis kyla iš mūsų pačių – neleiskime kažkam kitam spręsti už mus. Pasirinkime formą, kuri mums labiausiai imponuoja. Juk tai gali būti ir tas pats Vytis, kokį savo vizijoje išvydo ir ją ėmė įgyvendinti visuomenininkai. Dar įspūdingiau tai atrodo netradicinėse formose ir erdvėse – menininių instaliacijų, gatvės meno, kūrėjų performancų, vizualinių menų išraiškose.
Jis mus vienija. Ir mūsų šimtmečio, mūsų idealų, mus supančios geopolitinės aplinkos ir vidaus iššūkių kontekste – mums reikia vienijančio simbolio, kurio įsitvėrę laikytumėmės kaip savo istorijos, valstybės ir tautos raidos. Tai mūsų galia ir stiprybė.
Todėl štai šią Valstybės dieną Vytis suplevėsuos ir mano kieme.
Kviečiu, iškelkime jį kiekviename mieste ir gatvėje! Savo miesto aikštėje, skveruose, parkuose, kieme, ant automobilio, dviračio ar vaiko vežimėlio. Bet kuriame pasaulio krašte – ten, kur esame ir būsime. Juk tai mūsų dvasinis paminklas, vienijantis veiksnys ir paveldas, kuris negali neleisti juo nesižavėti. Su Valstybės diena!
