Bus begalė svarstymų, kaip mes nuėjome tą šimtą metų ir kaip eisime toliau. O gal kalbėti apie būsimą šimtmetį nelabai ir yra prasmės. Juk rėksmingos antraštės skelbia: visi išsivažinėjo, kainos remia Mėnulį, bijom migrantų, nors jų čia ir nėra, visur vagys, o vasara tokia bjauri, kokios niekas neprisimena.
Todėl lieka tik dėkoti istorijai, kad senovėje tokių antraščių platinti tiesiog nebuvo techninių galimybių. Juk nebūtų Mindaugas karūnavęsis vien iš baimės, kad kitą rytą perskaitys kilometrinėmis raidėmis: „Korupcinėmis schemomis įtariamas kunigaikštis pasisavino karūną.“
Ir 1918 m. niekas nebūtų Nepriklausomybės Akto pasirašęs, nes būtų skaitę pirmąjį puslapį su sensancinga žinia „Mokslas skelbia: jei tęsis emigracija į Suvienytų Žemių Amerikos Valstybes, lietuvių greitai nebeliks“.
Gal tik Kovo 11-ąją būtų buvę kitaip. Mat tada visi gyveno prie ruso, tai nelabai išėjo sakyti, kad prie ruso geriau, nes visi matė, kad blogiau ir būti negali. Dabar, kai šitą epochą primiršo, bepigu vapėti apie tai, ko niekas neprisimena.
Laimei, visuomet buvo ir yra mažiau linkusių vadovautis antraštėmis, o labiau savo svajomis, lūkesčiais ir sveiku protu.
Bėda tik, kad apie juos pasakojama daug mažiau nei apie kokį keturgalvį veršiuką, atsivestą apleistoje sodyboje. Tai ir suprantama, nes koks nors jaunuolis, neišvažiavęs iš Lietuvos ir kuriantis dalykus ne tokioje apleistoje sodyboje, – viešpatie, kaip banalu ir neintriguoja.
Tad itin nuostabu, kad vis dar atsiranda naivuolių, tikinčių tokios geranomikos misija ir įkvepiančiomis istorijomis. Šįmet nemažai Lietuvos verslo veteranų minės savo jubiliejus. Ir, norisi tikėti, nustos girtis pasiekimais ir balansais.
Pavyzdžių jau yra. Štai 25-erių „Maxima“, užuot pasidžiaugusi išmoktais rinkodaros triukais, atsisuko į savo vienmečius – kartą, kuri dažnai vadinami „milenialais“, gimusiais tūkstantmečių sandūroje. Pas mus jie tiesiog pavadinti pagal savo amžių – „Karta 25“.
Beje, tai pirmoji karta Lietuvoje, kuri absoliučiai panaši į savo amžininkus Vakaruose. Pas mus nebuvo pokario klestėjimo Vakaruose sukurtų „baby-boomers“, nebuvo „gėlių vaikų“ kartos, nebuvo „Kartos X“, net ir „Kartos Y“, o jeigu buvo, tai mažiau, vėliau, kitaip.
Ir štai pirmoji karta, kuri visa savo elgsena ir vertybėmis liudija tai, kad esame ten, kur šimtą metų ėjome, – Vakarų civilizacijoje. Jie tikrai ne visai tokie, prie ko priprato jų tėvai ir seneliai. Jie nesupranta, ką reiškia: „Neišsišok“, jiems darbas–sodas–automobilis nėra magiška naktinių godų trejybė, jie gali metų metais ieškoti savęs, užuot ieškoję darbo.
Bet tarp jų yra labai daug tokių, apie kuriuos mažai kas rašo ir kalba.
Ir tai dažniausiai susiję su labai jų kartai būdinga savybe – jos atstovai kartais perdėtai, kartais kategoriškai, tačiau be galo organiškai savyje derina individualumą su empatija.
Jiems norisi padėti kitiems. Jiems atrodo negražu jaustis laimingiems, kol nėra laimingi kiti. Todėl eina ir daro gerus darbus neprašyti.
Ir dar vienas dalykas, priešingas visoms antraštėms, – tikrai ne visi jie ruošiasi išvažiuoti iš Lietuvos. Jie net neįsivaizduoja, kaip būtų galima apskritai ją palikti. Ir vėlgi paradoksas – būdami kosmopolitiški pasaulio piliečiai jie yra be galo patriotiški.
Vargu ar jie patys teigtų, kad jie itin skiriasi nuo prieš tai žengusių kartų. Panašumų kur kas daugiau nei skirtumų. Ir karta, kuri ateis po jų, irgi turės daugiau panašumų nei skirtumų.
Todėl norisi šimtmečio proga bent jau vienus metus kalbėti ne apie save, o klausytis kitų. Patikėkit, išgirsti galima daug daugiau, nei sutilptų į pačią talentingiausią antraštę.
O tai, ką išgirsime, verčia visai viltingai žiūrėti į prasidėsiantį dar vieną šimtmetį. Kad ir ką pranašautų antraštės.
