Visuotinio įtarumo laikais geriausia nedaryti nieko. Kitaip nedelsiant būsite apskųsti.
Antai sostinės Belmonto poilsio komplekso savininkai nusprendė uždaryti bet kada galintį subyrėti tiltelį virš griūvančios užtvankos. Ir iškart Vilniaus savivaldybė įregistruoja skundą – neva be leidimo atliekami darbai. Nors norėta tik apsaugoti nuo nelaimės čia karstytis pamėgusius vaikus ir vaizdais besigrožinčius svečius.
Dėl lašišų pamišusios grupelės paskatinta Aplinkos ministerija buvo užsimojusi šį unikalų statinį išvis nugriauti. Tik nespėjo, nes jis jau įrašytas į Kultūros vertybių registrą.
Bet ar pagelbės kompresas, jei niekas nedrįsta paimti į rankas elektros šoko aparato?
Norėtų, bet negali. Verslininkai patys pasirengę sutvarkyti šį bešeimininkį turtą pagal visus reikalavimus, turi ir pinigų, ir darbo rankų. Net projektą yra pateikę. Neturi tik leidimo.
O sostinės valdžia trypčioja, buria darbo grupes, svarsto, ką toliau daryti su užtvanka.
Ogi nieko! Ateis žiema, po jos – ledonešis, ir neliks kultūros vertybės. Išsipildys ir lašišų gynėjų, ir Aplinkos ministerijos svajonės. Mat leidimą išduoti – ne juokas. Reikia surengti bent keliolika posėdžių ir prirašyti kalnus studijų.
Padūsaukime, kaip valdžios vyrai ir moterys prie Gedimino bokšto, kad jis griūva akyse.
Viskas kaip sovietmečiu, kai tiesiog ore tvyrojo nuostata „už aktyvumą – per galvą“.
Todėl tegu smenga užtvankos, virsta bokštai ir atsiveria smegduobės daugiabučių kiemuose.
Svarbu tik, kad kuo tyliau, kad tik nesutrukdytų mūsų valdininkams ramiai posėdžiauti dėl padarinių likvidavimo.
