Kalėjimas veikė iki pat 1997 metų
Karuosčio kalėjimas pastatytas maždaug 1900 m. ir veikė iki pat 1997 m. Jis buvo naudojamas kaip kariškių drausminių nuobaudų atlikimo vieta. Nuo tada, kai šio kalėjimo kamerose patalpinti pirmieji valdžios rūstybę užsitraukę kariškai, jis ėmė garsėti kaip itin žiaurių bausmių vieta.
Kalėjimas veikė beveik šimtą metų, tad nieko keisto, kad keičiantis valdžioms kartu keitėsi ir kaliniai. Čia kalėjo revoliucionieriai, caro armijos jūrininkai ir puskarininkiai, vokiečių Vermachto dezertyrai, Stalino laikų tautos priešai, sovietų armijos ir Latvijos armijos kareiviai bei kiti nepaklusnieji. Įdomu tai, kad paskutiniai kaliniai šį kalėjimą paliko visai neseniai 1997 metais, tad turintys priekaištų kalėjimams Lietuvoje, po apsilankymo Karuostyje veikiausiai nebus tokie priekabūs.
Ankštos tamsios kameros, storos sienos, nuo jūros besismelkianti drėgmė – tik keli buitiniai nepatogumai, o kur dar koridoriuose ir šiandien aidintys caro Aleksandro III laikų kalinių prižiūrėtojų žingsniai, trinksinčios duris ar nuolat pradingstančios mįslingai užgęstančios šviesos...
Ilgapirščius lankytojus šaudo
Per valandos trukmės ekskursiją po Liepojoje esantį Karuosčio kalėjimą J.Rakis ne kartą šmaikščiai kamšė lankytojų istorijos spragas. „Ar žinote, kodėl Raudonoji armija buvo vadinama armija išvaduotoja? Nežinote? Na ir ką jūs iš viso žinote... Būtent ši armija vietiniams gyventojams padėjo išsivaduoti nuo laikrodžių, dviračių, erdvesnių butų ir pačios laisvės“, – nesusipratusius kalėjimo lankytojus auklėjo ekskursijos vadovas.
Paklaustas, ar pasitaiko atvejų, kad lankytojai iš ekspozicijos pasisavina kokį eksponatą, J.Rakis apie problemą kalbėjo atvirai: „Ar vagia? Taip, vagia. Tada mes juos šaudom“, – nei nemirktelėjęs atsakė jis.
J. Rakis – tikrų tikriausias praktikas ir vietoje teorinių pasakojimų apie kalėjimo gyvenimą lankytojams čia pat pasiūlo pasipuošti antikvarine dujokauke ar savo rankose palaikyti Antrąjį pasaulinį karą menantį ginklą.
Buvę kaliniai atsiveža vaikaičius
Penkiolika metų Karuostyje muziejaus administratore dirbanti Lasma Ruzgailo teigė, kad muziejus atviras tik penkis mėnesius per metus, o pernai jame apsilankė apie 25 tūkstančiai lankytojų. Aktyviausiai savo istorija domisi latviai, antrieji pagal lankytojų skaičių lietuviai, toliau rikiuojasi turistai iš Vokietijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Estijos.
Į klausimą, ar sunku perteikti sudėtingą istorijos etapą svečiams iš tokių tolimų kraštų kaip JAV ar Azijos šalys, pašnekovė sakė: „Jie tarsi pamato naują pasaulį, tai juos stebina. Ypač šokiruoti būna lankytojai iš Azijos. Amerikiečiai stengiasi suprasti mūsų istorija ir jiems tai pavyksta, bet svečiams iš Azijos sunkiau.
Prancūzai ir italai taip pat lieka nustebinti sovietmečio realijų, jie atvyksta, nes čia populiarus lankytinas objektas“, – kalbėjo ji ir pridūrė, kad lankytojų iš Rusijos ir Baltarusijos sulaukiama nedaug, o ir reakcija į muziejaus ekspoziciją dažniausiai būna itin santūri. „Jie atvyksta į muziejų, aplanko ekspoziciją, bet matyti iš jų veidų, kad yra nusiteikę labai skeptiškai“, – sakė L. Ruzgailo.
Muziejaus administratorė atviravo, kad įvairių incidentų būna su lankytojais, kuomet šie atvyksta į realybės šou „Už grotų“, kuriame visi žiūrovai tampa dalyviais ir savo kailiu išbando, kaip atrodė kasdienybė šiame kalėjime. „Būna, kad žmonės būna truputį šokiruoti aktorių veiksmų ir nori tiesiog išeiti, mes juos išlydime ir prašoma palaukti, kol spektaklis baigsis“, – šypsojosi L.Ruzgailo.
Kalėjimas duris užvėrė prieš dvidešimtmetį, bet kartais buvę kaliniai čia atvyksta su savo šeimos narais, bičiuliais, vaikaičiais. „Kai kurie iš šių žmonių dabar yra 40-50 metų amžiaus, tad nieko keista, kad jie čia sugrįžta pasižvalgyti.
Štai net ir vakar čia lankėsi 71 metų vyras su sūnaus šeima. Jie apžiūrėjo kameras, kalbėjosi, koks buvo gyvenimas čia. Žiūrint iš šalies atrodė, kad jiems čia sugrįžti buvo smagu, bet ne visi taip reaguoja. Kartais atvyksta buvę kariai, kurie taip ir neužeina į vidų, per daug skausmingi anų dienų prisiminimai“, – pasakojo pašnekovė.
