Ko čia stebėtis, jei žmonės moka skaičiuoti: Latvijoje prisikrauni kokį šimtą alaus skardinių į bagažinę, ir jau sutaupei vos ne pusšimtį eurų. Juk atstumas – vos keliolika ar kelios dešimtys kilometrų.
Tiesa, amžinai tai netruks, nes Latvijos Saeima jau nusprendė nuo 2018-ųjų įvesti panašius į mūsiškius akcizo mokesčius. Tačiau per metus kaimynai tikrai sugebės nemenkai pasipelnyti.
Akcizo surinkimo rezultatai kol kas neatrodo tragiškai ir pas mus.
Per pusmetį deklaruoti stipriųjų gėrimų akcizai, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, išaugo 21,8 proc. – iki 95,638 mln. eurų, alaus – 39,9 proc. – iki 35,371 mln. eurų, vyno – 42,6 proc. – iki 13,673 mln. eurų, vadinamųjų tarpinių produktų – 6,8 proc. – iki 6,676 mln. eurų.
Valstybės pajamos lyginamuoju laikotarpiu iš viso siekė 151,359 mln. eurų ir buvo 26,4 proc. didesnės nei prieš metus. Tačiau sulig šiais skaičiais visas grožis ir baigiasi. Mat liūto dalis – kone pusė – akcizų buvo surinkta vasarį (75,279 mln. eurų), kai buvo skubama prikimšti sandėlius dar pigesnių gėrimų.
Kur kas įdomiau, kaip keitėsi pardavimo struktūra. Antai didmeninė alaus prekyba per pusmetį susitraukė 14,3 proc., vyno – 0,4 proc., užtat spiritinių gėrimų parduota 14,4 proc. daugiau.
Tai ir prognozavo aludariai, teigdami, kad toks akcizų didinimo vajus naudingiausias būtent degtindariams, nors visi sveikatos specialistai pripažįsta stipriuosius gėrimus esant pavojingiausius.
Beje, egzistuoja ne tik akcizas, bet ir kitokie mokesčiai – pridėtinės vertės, pelno, gyventojų pajamų.
Jei prekyba traukiasi, neišvengiamai tenka mažinti ir gamybą, o tai reiškia ne tik mažiau darbo vietų, bet ir mažesnes įplaukas į biudžetą, tegul ir ne akcizų skiltyje.
Vis dėlto ko nepadarysi dėl sveikesnės ir blaivesnės visuomenės. Tik ar ji išblaivėjo nuo tokio kainų sukrėtimo?
Žvelgiant į masinį alkoholio turizmą kaimyninėse valstybėse – vargu.
Savo reikmėms kiekvienas ES pilietis iš kitos Šengeno zonai priklausančios valstybės vienu kartu gali nekliudomas atsigabenti 110 litrų alaus, 90 litrų vyno, 20 litrų stipraus vyno bei 10 litrų stipriųjų gėrimų. Ir gabenasi.
Ne veltui pasienyje su Latvija, buvusios Saločių muitinės patalpose įsikūrusioje parduotuvėje apsilankęs blaivybės šauklys konservatorius A.Matulas pats ėmė skambinti pavojaus varpais.
„Darbininkai nesuspėja krauti alkoholio. Ir alaus, ir vyno kainos ten perpus mažesnės, užtat ir šluoja viską lietuviai. Alkoholio vartojimo statistika mūsų valstybėje šįmet bus labai graži. Tik problemos liks mums, o pinigai – latviams“, – aiškino Seimo Sveikatos reikalų komiteto narys.
Tuo metu Lietuvos pasienyje esančiose parduotuvėse prekyba apmirusi. Nei Saločių krautuvė, nei čia pat esanti kavinė alkoholio iš lietuvių didmenininkų net nebeužsakinėja.
Žinoma, nederėtų visko matuoti vien ekonominiais rodikliais. Valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovai tikina, kad jų sprendimų naudą įrodys mažėsiantis alkoholinių psichozių skaičius. Duok Dieve, kad tai nutiktų, bet kas bus kaltas, jei jų nesumažės?
Juk kaimynystėje – ne tik Latvija, kurioje kitąmet mokesčiai svaigalams pašoks iki lietuviško lygio, bet ir Lenkija. Ženklų, kad pastaroji ketintų didinti akcizus, kol kas nėra.
Todėl šioje valstybėje net Lietuvos prekybininkai jau steigia alkoholio parduotuves ir gabena pirkėjus iš mūsų šalies. Mokesčiai lieka Varšuvai, o gėrimai su visomis blogiausiomis pasekmėmis – Vilniui.
Šitokios tendencijos įrodo, kad imdamiesi kovos su girtavimu „valstiečiai“ nenorėjo nei skaičiuoti, nei matyti jiems jau pateikiamų skaičių: kad jau įrašėme į Vyriausybės programą, tai padarysime, o paskui – nors ir tvanas!
Panašiai elgiamasi ir dabar. Antai sveikatos apsaugos ministras A.Veryga, puoselėjantis idėją suginti visą alkoholį į specializuotas parduotuves, pakvietė pateikti savo nuomonę galybę organizacijų – nuo Lietuvos verslo konfederacijos (tai savaime suprantama) iki Blaivybės akademijos ir Nevyriausybinių organizacijų vaikams konfederacijos.
Kad egzistuoja tiek stipriųjų gėrimų, tiek alaus gamintojus vienijančios asociacijos, ministras tikriausiai nežinojo, jei jo atstovė pažadėjo joms atsiųsti kvietimą tik „Lietuvos rytui“ pradėjus domėtis. O juk šiems verslininkams numatomi ribojimai, jei tokie įsigaliotų, kirstų tiesiogiai.
Jei nekliudytų bukas pasipūtimas, padorūs politikai turėtų susėsti su visomis suinteresuotomis pusėmis ir susitarti dėl vienokių ar kitokių sprendimų.
Nes kai valdžia nusprendžia nieko nesiklausydama, o girdėdama tik save, atsitinka taip, kaip dabar: faktas, kad pinigai plaukia iš Lietuvos, yra akivaizdus, o štai įrodymų, kad šalyje bent šiek tiek sumažėjo alkoholizmo lygis, kol kas nėra jokių.