„Nieko nereikėjo galvoti, žinojau, kad reikia sesę paimti iš degančio namo“, – tvirtai ištarė Arminas.
Jis su tėvais, 18 ir 17 metų broliais bei 2 metų sesute Elze nuomojamame name įsikūrė prieš kelerius metus. Pastate gaisras kilo dėl sugedusios elektros instaliacijos.
Gausi šeima verčiasi sunkiai, tačiau pernelyg neaimanuoja, kabinasi į gyvenimą.
Daugiavaikė motina Jovilė pasakojo, jog vaikus nuo mažens mokė, kaip elgtis, jei ištiktų kokia nelaimė: nepasimesti, šauktis pagalbos, gelbėti artimuosius.
Mamos žodžius Arminas puikiai įsidėmėjo, ir kai prieš savaitę užsiliepsnojo namas, žinojo kaip elgtis.
Tądien Jovilė su vyru buvo išvykusi į Kauną. Vyresniųjų vaikų nebuvo namuose. Mažylė Elzė po pietų miegojo, o Arminas buvo lauke.
„Tądien su vyru važiavome iš Kauno. Autobusas per Mikytus nevažiuoja, išlipome 12 kilometrų iki kaimo.
Nepatikėjau, kai paskambinę vaikai pasakė, jog dega namas. Sakau, nešposykite taip, nes visai nejuokinga. Nors šiaip sūnus nelinkę taip juokauti. Vyresnysis sūnus patvirtino, jog tikrai gaisras.
Iki namų toli, nebežinojau, ką daryti. Puoliau ant kelio, bandžiau sustabdyti kokią mašiną, kad pavėžėtų iki namų. Niekas nestojo, tačiau
greitai prie mūsų privažiavo kaimynas, įsisodinęs Arminą su Elze.
Viskas sudegė per kelias minutes. Vienas dujų balionas sprogo, be to, namuose buvo benzino žoliapjovei“, – apie išgyvento siaubo akimirkas pasakojo keturių vaikų motina.
Moteris net nedvejoja, – jei ne dūmų detektorius ir Armino drąsa, šeima, ko gero, būtų netekusi mažosios Elzės.
„Būdamas lauke išgirdau, jog pradėjo pypsėti gaisro signalizacija, pamačiau dūmus ir ugnį. Įbėgau į kambarį, paėmiau miegančią sesę ir lėkiau pas kaimyną.
Išsigandau, bet nepasimečiau. Bėgdamas telefone surinkau pagalbos telefoną 112“, – prisiminė gaisro dieną Arminas.
Šalia daugiavaikės šeimos gyvenantis pensininkas Stasys iš pradžių nesuprato, ko pakalnėje ties šuliniu klykia vaikas. Manė, jog kas susipešė.
Tačiau po akimirkos aiškiai išgirdo Armino riksmą: „Dėde, degam“.
„Pamačiau, jog jis ant rankų laiko mažąją, o iš namo skverbiasi dūmai. Vaikas jau buvo surinkęs pagalbos numerį, man padavė telefoną, kad pasakyčiau adresą.
Man rankas ir kojas pakirto. Po to tris dienas buvau kaip nesavas“, – pasakojo pensininkas, stebėdamasis Armino nuovokumu ir drąsa.
Padegėliams pastogę suteikė netoliese sodybą turintis kaunietis.
Šeima apsigyveno ant kalno pušyne stovinčiame kilnojamame namelyje, jis tinkamas gyventi tik šiltuoju metų laiku, jame nėra elektros.
Jovilė džiaugiasi kaimyno geraširdiškumu, nes šeimai nereikėjo išsikraustyti iš Mikytų. Lekėčių seniūnija ieško naujo būsto.
Jovilė teigė, jog labai nesinorėtų išvykti iš Mikytų, nes šiame kaime jiems gera gyventi: „Į miestelį nenori ir sūnūs. Jie – gamtos vaikai“.
Jovilės šeima yra įrašyta į socialinio būsto eilę.
„Ir dabar – po gaisro – nuolat vaikams primenu: visada reikia gelbėti žmones, ne daiktus, šie yra užgyvenami. Labai didžiuojuosi savo sūnumi“, – šypsojosi į Arminą žiūrėdama Jovilė.
Moteris teigė, jog naujame būste įsirengs ne vieną, o bent tris dūmų detektorius. Ji labai apsidžiaugė, kai detektorių padovanojo Arminą atvykęs pasveikinti Lekėčių seniūnijos seniūnas Ričardas Krikštolaitis.
Seserį iš gaisro išgelbėjusiam dvylikamečiui ranką spaudė ir dovanų įteikė Šakių savivaldybės bei ugniagesių gelbėtojų atstovai.
Mero padėką Arminui įteikdamas savivaldybės vicemeras Bernardinas Vainius pagyrė gelbėtoją už tvirtą rankos paspaudimą, palinkėjo visą gyvenimą būti stipriam.
Šakių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko Virginijaus Rekešiaus bei vyresniojo inspektoriaus Rolando Pavalkio ir savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojos Ilonos Šeflerienės įteiktos dovanos netilpo Armino glėbyje.
Jas skubėjo pačiupinėti dvimetė Elzė, guviai besisukiojanti suaugusiųjų būryje.
Mažylei rūpėjo broliui padovanota kuprinė, žaidimas, futbolo kamuolys bei tortas, atvykusių žurnalistų mikrofonai bei fotoaparatai.
Judri ir drąsi mergytė, nenutuokianti, iš kokios pražūties gniaužtų ją išplėšė brolis, kėlė visų šypsenas.
Kai Armino buvo paklausta, ar jis nepagalvojo, kaip būtų buvę, jei jis nebūtų sugebėjęs išgelbėti sesės, sklandžiai mintis reiškiantis ir žodžio kišenėje neieškantis dvylikametis kelias akimirkas patylėjo ir tyliai ištarė: „Būtų buvę žiauru“.
Arminas gailėjosi, jog nespėjo iš gaisro išgelbėti kačiuko. Be to, ugnyje pražuvo jo ir brolio kompiuteriai.
Į klausimą, ką patartų kitiems, atsidūrusiems panašios nelaimės akivaizdoje, Arminas atsakė nesvarstydamas: „Bėkite ir gelbėkite brolius, seses, gyvūnus, bet ne kompiuterius“.
˙
