Lietuva užsienio politikos arenoje neretai pasižymi tuo, kad arba vengia pareikšti aiškią poziciją, arba strimgalviais puola į kurią nors pusę, nepamatavusi ne tik devynis kartus, bet bent vieną.
Štai oficialusis Vilnius puolė karštai remti Vašingtono sprendimo, kuriuo įvestos naujos sankcijos Rusijai, Iranui ir Šiaurės Korėjai, nors Europos Sąjungos viršūnės, pirmiausia Berlynas, pradėjo grasinti savomis kontrsankcijomis JAV, jei jos žengs šį žingsnį.
Aštrėjančio konflikto esmė – ES (Vokietija, Prancūzija, Austrija) nori tęsti energetinį bendradarbiavimą su Rusija, į kurį nusitaikė JAV, siekdamos daugiau galimybių savo dujų eksportui į Europą.
Bet prezidentė D.Grybauskaitė pastaruoju metu net kelis kartus garsiai įsikišo į šį ginčą – kategoriškai stojo į JAV pusę.
„Europa renkasi prisirišimą, priklausymą ir savo rankų surišimą“, – tėškė Briuseliui, Berlynui, Vienai, Paryžiui mūsų šalies prezidentė.
Ji taip pat išsišaipė iš tos Europos ištežimo ir tingumo – esą jei didžiosios Vakarų šalys būtų modernesnės ir rinktųsi tokį kelią kaip Lietuva – JAV suskystintųjų dujų importą per terminalus – problemos nebūtų.
Senojo žemyno priklausomybė nuo Rusijos dujų iš tiesų yra Maskvos geopolitinis ginklas, o kartu Vidurio ir Rytų Europos valstybių problema.
Tačiau galima abejoti, ar teisingai elgiasi Vilnius šioje konkrečioje situacijoje, leisdamas suprasti, jog Vakarų Europą laiko nepatikima ar net prorusiška, o Ameriką – iš esmės vienintele Lietuvos ir viso mūsų regiono gynėja nuo Maskvos.
Juk tokioms šalims kaip Lietuva transatlantinė Vakarų vienybė turėtų būti esminis dalykas ir prioritetas.
To, matyt, ir derėtų pirmiausia siekti vykstant bet kokiam skirtingų Atlanto krantų konfliktui, net pačiam mažiausiam.
Aišku, tas sutarimas turėtų atitikti tikrai ne Rusijos, o visų Vakarų, tarp jų ir Lietuvos, interesus.
Dabar susidaro įspūdis, kad Vilniuje mąstoma labai tiesmukai: „Tesuka devynios tą Europą – svarbiausia, kad ir pas mus, ir visur būtų kuo daugiau amerikiečių, kurie iškarš kailį rusams.“
Šitokia mąstysena gali būti netgi pavojinga – vien dėl to, kad didžiųjų sostinių konfliktai vienaip ar kitaip kada nors baigsis, o kategoriškos Lietuvos pozicijos iš atminties nepašalinsi taip paprastai, kaip laikmenos iš kompiuterio.
Nevertėtų pamiršti ir to, jog tai, ką D.Grybauskaitė ir kiti Lietuvos politikai dabar vadina „Amerika“ ar „Vašingtonu“, yra kur kas sudėtingesnis dalykas, nei atrodo jų kalbose.
Pats D.Trumpas ir artimiausia JAV prezidento aplinka, su kuria jis dar nesusipyko ar kurios galutinai neišsprogdino įvairios rietenos, savo pozicijos Maskvos atžvilgiu, atrodo, nekeičia.
Amerikos vadovas tebemano, kad su Kremliumi gali sudaryti „naudingą sandorį“, o kai kuriais atvejais net laiko Rusijos režimą rimtesniu partneriu nei Vakarų Europos šalis.
Pavyzdžiui, kovojant su terorizmu Sirijoje, kur rusams amerikiečiai dabar suteikia vis daugiau erdvės.
Be to, D.Trumpas toliau konfliktuoja su Briuseliu, Berlynu, Paryžiumi ir reiškia paramą radikalioms dešiniosioms jėgoms, kurios priešiškos dabartinei ES.
Tačiau ne tik dėl santykių su Rusija, bet ir visame JAV užsienio politikos fronte prezidentą į vis gilesnį kampą spaudžia Kongresas, tiksliau sakant, tik formaliai jam sava Respublikonų partija ir jos viršūnės.
Galima sakyti, kad ši takoskyra gilėja, o spaudimas prezidentui didėja ir gali didėti toliau. Akivaizdus riboženklis šiame greitkelyje – Kongreso patvirtintos sankcijos Rusijai, Iranui ir Šiaurės Korėjai. Tos sankcijos supančiojo ir Amerikos vadovą, neleisdamos jam daryti nieko – tik jas laiminti.
Vadinasi, džiaugtis sankcijomis – tai reiškia remti vieną iš konfliktuojančių pusių Vašingtone.
Sunku patikėti, kad mūsų užsienio politikos vairininkai to nesuprastų ir manytų, jog viskas, ką dabar daro Amerika, yra bendros, nuoseklios, ilgalaikės jos politinio elito veiklos išraiška.
Galbūt mūsiškiai vairininkai įsitikinę, kad toji pusė, kurią jie dabar remia, ir laimės galutinai. Tokia perspektyva – ne be pagrindo.
Vis dėlto labiau tikėtina, kad mūsų karinguosius veikėjus į priekį stumia trumparegis įkarštis, noras pasirodyti ar užimti „teisingą“ poziciją.
Čia kalbama ne vien apie transatlantinius santykius.
Antai europarlamentaras liberalas P.Auštrevičius, remiamas vis radikalėjančio Seimo nario konservatoriaus Ž.Pavilionio, paragino suteikti Lietuvos pilietybę prieštaringai vertinamam buvusiam Gruzijos prezidentui M.Saakašviliui, iš kurio Ukrainos pilietybę atėmė pagrindiniu jo priešu tapęs prezidentas P.Porošenka.
Tokį mūsiškių veikėjų entuziazmą paaiškinti ypač sunku, kai Lietuva būtent Ukrainą ir Gruziją (beje, ši valstybė taip pat atėmė iš M.Saakašvilio pilietybę ir paskelbė jo tarptautinę paiešką) laiko savo didžiausiomis politinėmis sąjungininkėmis.