Per visą pasaulį nuskambėjusioje istorijoje kol kas minima tik viena pavardė – 48 metų lietuvio Evaldo Rimašausko. Nusikaltimas buvo daromas Lietuvoje, įtarimus jam pareiškė Latvija, tačiau Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomas vyras ruošiasi kelionei už Atlanto.
Vilniaus apygardos teismas (VAT) prieš dvi savaites nusprendė E.Rimašauską išduoti JAV.
Lietuvoje tyrimas nejudėjo
„Įtariamasis – Lietuvos pilietis, tyrimą vykdo trys šalys, tai kodėl JAV turi išimtines teises?“ – stebėjosi E.Rimašausko advokatė Snieguolė Uždanavičienė. VAT sprendimą išduoti E.Rimašauską JAV ji yra apskundusi Apeliaciniam teismui.
Amerikiečių teisėsauga kaltina E.Rimašauską iš informacinių technologijų kompanijų „Google“ ir „Facebook“ apgaule išviliojus daugiau nei 120 milijonų JAV dolerių (apie 103 mln. eurų).
Nors tyrimas dėl to paties pinigų pasisavinimo Lietuvoje buvo pradėtas dar 2015 metais, E.Rimašauskas nė karto nebuvo apklaustas. Jis pats buvo pateikęs tokį prašymą, bet iš prokuratūros negavo jokio atsakymo.
Pasinaudojo garsiu vardu
„Toks jausmas, kad Lietuvoje mano vyras niekam nereikalingas, o tai, ką jis gali papasakoti, niekam neįdomu. Jam ir pačiam būtų įdomu sužinoti, kaip iš tiesų veikė šio nusikaltimo schema“, – „Lietuvos rytui“ sakė E.Rimašausko žmona Olga Rimašauskienė.
Jos žiniomis, dar dirbdamas Maskvoje jos vyras susipažino su keliais verslininkais. Jie pasiūlė E.Rimašauskui nusipirkti Latvijoje jau įregistruotą įmonę „Quanta Computer Inc“.
Taip pat vadinasi ir Taivano kompiuterinės įrangos gamintoja.
Įtariama, kad E.Rimašauskas iš savo įmonės siuntinėjo elektroninius laiškus į dvi JAV kompanijas, kurios pervedinėdavo milijonines sumas Azijoje registruotai bendrovei.
Susidarę įspūdį, kad laiškai siunčiami iš Azijos bendrovės, darbuotojai nesuabejodavo prašymu pervesti pinigus į laiške nurodytą sąskaitą.
Milijonų nėra net matęs?
„Už šios įmonės įregistravimą jis turėjo gauti kažkokį užmokestį, bet dabar vis tiek visi pinigai įšaldyti. Jei jis būtų pasisavinęs tiek milijonų, kiek skelbiama, nebūtų nei tos bylos, nei jo paties – būtų kur nors pasislėpęs, bet pats veržėsi čia gyventi“, – kalbėjo O.Rimašauskienė.
Iš Baltarusijos kilusi moteris su vyru į Lietuvą persikėlė prieš penkerius metus. Anksčiau jie gyveno Baltarusijoje, vėliau Maskvoje. O.Rimašauskienė netiki, kad jos vyras JAV kompanijoms galėjo siuntinėti laiškus: „Jis nemoka anglų kalbos, o jei ką nors sudėtingesnio reikėdavo atlikti kompiuteriu, prašydavo manęs.“
Persekiojo ir lietuviai
Advokatė S.Uždanavičienė neatmetė galimybės, kad E.Rimašauskas apie Lietuvoje vykstantį tyrimą galėjo net nežinoti. Jis nebuvo gavęs jokio šaukimo, nebuvo paskelbta jo paieška.
„Jei prokurorai nebūtų prašę sankcijų, apie tyrimą Lietuvoje būtume nežinoję ir mes“, – pripažino advokatė.
Ji yra mačiusi tik kelis procesinius šio tyrimo dokumentus. Vilniaus miesto apylinkės teismas buvo priėmęs nutartį leisti klausytis E.Rimašausko pokalbių telefonu.
Prokuratūros prašyme buvo nurodytos visiškai tos pačios aplinkybės, kurios buvo minimos ir svarstant JAV prašymą, tačiau Lietuvoje E.Rimašauskas nebuvo apklaustas nei kaip liudytojas, nei kaip įtariamasis.
Tyrimą permetė amerikiečiams
„Manau, kad prokurorai kaip tik turėtų skubėti jį apklausti. Ką jie darys, jei E.Rimašauskas bus išgabentas į JAV? Rašys teisinės pagalbos prašymą?“ – stebėjosi teisininkė.
Generalinė prokuratūra atsakė, kad, E.Rimašauską perdavus JAV, Lietuvos pareigūnų jis daugiau nebedomins.
„Tyrimas dėl nusikaltimų, kuriais kaltinamas E.Rimašauskas, vyksta JAV. Šioje valstybėje jis ir bus baigtas. Primename Lietuvos teisėje įtvirtintą draudimą, kad asmuo už tą pačią nusikalstamą veiką negali būti baudžiamas du kartus. Taip pat draudžiamas ir pakartotinis persekiojimas“, – teigė Generalinės prokuratūros atstovė Rita Stundienė.
Pinigus išgrynino Lietuvoje
S.Uždanavičienės žiniomis, Lietuvos prokurorai atsisakė perimti ir Latvijos pareigūnų ikiteisminio tyrimo metu surinktą medžiagą, nes jau buvo gavę JAV ekstradicijos prašymą.
Įtarimus E.Rimašauskui pareiškę latviai prašė perimti jo baudžiamąjį persekiojimą, nes jis – Lietuvos pilietis, nusikaltimai buvo daromi ir Lietuvoje, kai kurių kompiuterių, iš kurių buvo siuntinėjami laiškai, IP adresai buvo lietuviški.
„Pinigai buvo išgryninti Lietuvoje, todėl mes turime baigtą nusikaltimą ne kur nors kitur, o Lietuvos Respublikoje. Kodėl JAV dabar turi išimtinę teisę, man nesuvokiama“, – stebėjosi S.Uždanavičienė.
Gali pareikšti ieškinius
Advokatė prisiminė, kad panaši situacija buvo ir 2007 metais: JAV prašė išduoti Lietuvos pilietį, kuriam buvo pareikšti įtarimai ir Lietuvoje. Nors JAV buvo pateikusios pakankamai duomenų, Lietuvos teismai nusprendė, jog turi būti vadovaujamasi teritorijos principu.
Prašyme išduoti E.Rimašauską JAV remiasi tik tuo, kad nukentėjo jų įmonės ir buvo pasinaudota kai kuriais bankais.
S.Uždanavičienės teigimu, nuo sukčių nukentėjusios JAV įmonės reikalauti atlyginti žalą galėtų ir tuomet, jei teismo procesas vyktų Lietuvoje: „Tam nėra jokių teisinių kliūčių.“
Šaltinis – tik policija
Svarstant E.Rimašausko ekstradicijos klausimą advokatė pasigedo ir objektyvių duomenų, kurių pagrindu jis turėtų būti išduotas JAV.
JAV teisinė sistema visiškai skiriasi nuo Lietuvos ir kitų Europos šalių. JAV pareigūnai teismams nepateikia konkrečių duomenų – kad būtų priimtas sprendimas, užtenka pareigūnų parodymų.
Šiuo atveju JAV pareigūnai papasakojo pačią nusikaltimo schemą ir teigė, kad jį įvykdė E.Rimašauskas.
„Jei Lietuvoje į teismo posėdį atvestume kelis policijos tyrėjus ir nebūtų daugiau jokių duomenų apie nusikaltimą, nežinia, kaip teismas vertintų tokius įrodymus“, – svarstė advokatė.
JAV pareigūnų parodymų neužteko ir VAT. Teisėjai įpareigojo prokuratūrą dar kartą kreiptis į JAV ir paprašyti papildomų duomenų. Amerikiečiai prašymą įvykdė – atsiuntė dar vieno pareigūno parodymus.
Parašas sukėlė įtarimų
Teismui pateikti sąskaitų išrašai buvo paimti iš Latvijoje vykdomo tyrimo. Tarp įrodymų buvo ir paskutinis lapas sutarties, neva sudarytos tarp kompanijos „Facebook“ ir E.Rimašausko.
„Iš vieno lapo neįmanoma nustatyti, apie ką buvo ši sutartis, ir iš viso neaišku, koks tai dokumentas. Jei tokį lapą mes pateiktume Lietuvos teismams, teisėjai atsisakytų jį net pridėti prie bylos“, – kalbėjo S.Uždanavičienė.
Advokatė pastebėjo, kad ant neaiškios sutarties esantis E.Rimašausko parašas akivaizdžiai skiriasi nuo jo parašų ant kitų dokumentų: „Net žiūrint plika akimi akivaizdu, kad jį pasirašė ne E.Rimašauskas, tačiau į tai vėl niekas nekreipė dėmesio.“
Prašymas – žodžių kratinys
Advokatė pabrėžė, kad JAV pareigūnų pateiktas prašymas išduoti E.Rimašauską buvo parengtas skubotai ir neatitiko net formalių reikalavimų. Teisme buvo prašoma dokumentus išversti iš naujo – panašu, kad jie į lietuvių kalbą buvo išversti naudojantis „Google“ programa.
„Jei mes JAV institucijoms nusiųstume ekstradicijos prašymą, parašytą tokia anglų kalba, labai abejoju, ar jį iš viso kas nors skaitytų“, – sakė S.Uždanavičienė.
Ar JAV vykdomame tyrime yra daugiau įtariamųjų, advokatė nežino. Jų teisėsaugos dokumentuose rašoma: „E.Rimašauskas ir kiti žinomi bei nežinomi asmenys.“
Laisvės gali nebeišvysti
JAV smarkiai skiriasi ne tik įrodymų, bet ir bausmių skyrimo sistema. Jeigu teismai pripažintų, kad E.Rimašauskas pasisavino tarptautinių kompanijų pinigus, maksimali bausmė, kuri jam grėstų Lietuvoje, – 8 metai laisvės atėmimo.
JAV bausmės skaičiuojamos kitaip – jos susumuojamos už kiekvieną nusikaltimą.
E.Rimašauskas šiuo metu įtariamas vienu nesunkiu nusikaltimu ir keturiais sunkiais, už kuriuos gresia po dvidešimt metų nelaisvės.
Nors Generalinės prokuratūros prokurorė Rozita Požarskienė siūlė neskubėti, nes dar nepriimtas sprendimas, O.Rimašauskienei nė kiek ne ramiau.
„Tai kur mes išsiunčiame žmogų – kalėti iki gyvos galvos?
Jei jis būtų išsiunčiamas į Vokietiją ar į Prancūziją, tai gal nebūtų taip aktualu, bet siųsdamas žmogų į šalį, kurios teisinė sistema visai kita, teismas viską turi įvertinti labai atsakingai“, – svarstė S.Uždanavičienė.
„Jei į teismą atvestume kelis policijos tyrėjus ir nebūtų daugiau jokių duomenų, nežinia, kaip teismas vertintų tokius įrodymus.“ S.Uždanavičienė
Apsimesti kitu asmeniu nėra sunku
– Kaip galėtumėte pakomentuoti šią istoriją? –„Lietuvos rytas“paklausė informacinių technologijų saugumo eksperto Mariaus Pareščiaus.
– Negaliu nei teigti, nei neigti, kad tas žmogus padarė nusikaltimą, – tai turėtų įrodyti teismas. Bet asmenybę pasisavinti arba apsimesti kitu asmeniu nėra sunku. Net mano asmenybė buvo kelis kartus pasisavinta.
Tai daro programišiai. Šiuo atveju įtariama, kad nusikaltimas padarytas pasisavinus įmonės pavadinimą ir jos vardu išrašius sąskaitas. O jei nusikaltėliai pasisavino ne tik įmonės pavadinimą, bet ir tokiu pat būdu asmenybę?
– Vadinasi, gali paaiškėti, kad taip triukšmingai sulaikytas žmogus nekaltas?
– Techniškai –taip. Kaip manote, ar galėčiau jūsų vardu Latvijoje įkurti įmonę? Tam reikėtų padirbti kai kuriuos dokumentus ir išrašus. Ir viskas. Lietuvos pilietis bus atidaręs Latvijoje įmonę pats to nežinodamas. Ar taip ir įvyko? Nežinau.
– Kaip manote, ar labai sunku išvilioti 100 milijonų dolerių?
– Lietuvai ši suma įspūdinga. Taip pat įspūdį daro lietuviška nusikaltimo kilmė. Tačiau pasaulyje būna ir didesnių nusikaltimų: vertybinių popierių biržose, pasisavinant įmones, užgrobiant turtą.
– Vis dėlto dėl šios bylos kilo didžiulis triukšmas.
– Čia minimos stambios tarptautinės bendrovės ir buvo keista, kaip galėjo kažkas jas apgauti. Bet kadangi tų įmonių apyvarta labai didelė, daug sutarčių, manau, nusikaltėliai tuo pasinaudojo ir pabandė gauti pinigų, kartkartėmis padirbinėdami sąskaitas ir sutartis. Analogiškų atvejų, kai lietuviškas įmones apgaudinėja užsieniečiai, –ne vienas. Man žinoma dešimtys tokių istorijų.
– Kaip nuo tokių sukčių apsisaugoti?
– Būti kiek įmanoma labiau informuotiems ir šiek tiek paranojiškiems – bijoti visų ir visko. Kai viską tikrini po kelis kartus, tikimybė būti apgautam sumažėja.