Kiek aiškiau, kas laukia vis dar valdančiąja besivadinančios Socialdemokratų partijos, – rietenų sūkurys, kuris ir dabar jau primena tornadą.
Pagrindinė dilema – ar likti partijai valdžioje, ar trenkti durimis. Seimo frakcijos dauguma ir ministrai nori likti, o dauguma kairiųjų masių ir pats partijos pirmininkas G.Paluckas su savo šalininkais – išeiti.
Laikydamasis principo „dabar arba niekada“ G.Paluckas, atrodo, įsitikinęs, kad partiją gali išgelbėti perėjimas į opoziciją.
Kol kas taip mano ir dauguma eilinių narių – tai liudija diskusijos bei balsavimai partijos skyriuose. Šią savaitę paaiškėjo, kad jau 9 skyriai iš 12 pareiškusiųjų nuomonę įsitikinę, jog reikia eiti iš valdžios, du skyriai – už koalicijos sutarties persiderėjimą, ir tik ūkio ministro M.Sinkevičiaus vadovaujami socialdemokratai nori būti su „valstiečiais“.
Tai jau antroji viešų žinių apie balsavimą dozė.
Ši informacija, matyt, pateikiama ne be paties G.Palucko pagalbos, naudojančio tai kaip spaudimo oponentams Seime ir kitų skyrių skatinimo priemonę.
Paramą vadovui ėmė reikšti ir kai kurie partijos elito nariai. Pavyzdžiui, buvusi finansų ministrė R.Budbergytė suabejojo, ar verta dirbti su partneriais, kurie visiškai nesiskaito.
Bet nesnaudžia, netgi vis vikriau sukasi ir kita pusė.
Seimo frakcijos vadovybė jau net porą kartų paskelbė, kad triuškinanti dauguma kairiųjų parlamentarų nori likti valdžioje. Tai buvo pabrėžta ir šią savaitę.
Ištuštėjusiame Seime staiga buvo surengtas frakcijos posėdis ir koalicijos viršūnių pasitarimas, po kurio tiek „valstiečiai“, tiek socialdemokratai paskelbė, jog koalicija dirba lyg šveicariškas laikrodis ir taip dirbs toliau.
Seimo kairieji žadėjo darniai dirbti ir rudens sesijoje, o norėdami pasirodyti išdidūs ir nepriklausomi, paskelbė savo reikalavimus, kurie turėtų būti įtraukti į Vyriausybės šią savaitę paskelbtą mokesčių pertvarką. Pavyzdžiui, skirti daugiau pinigų už gimstančius vaikus, paliekant ir papildomą neapmokestinamąjį pajamų minimumą, įvesti progresinius mokesčius, daugiau įvairių lengvatų.
Net po keletą kartų už buvimą valdžioje agitavo ir socialdemokratų ministrai M.Sinkevičius bei L.Linkevičius.
Bene įspūdingiausią žingsnį ši stovykla žengė penktadienį. Trys buvę socialdemokratų vadovai G.Kirkilas, A.Butkevičius ir Č.Juršėnas paskelbė atvirą kreipimąsi į partijos skyrius, jį išplatino ir žiniasklaidai.
Ilgo, dramatiško ir patetiško dokumento esmė tokia: socialdemokratai, kaip vis dar solidžiausia ir atsakingiausia partija, negali palikti valstybės vienos sumaištyje, koalicija dirba stabiliai, partneriai nėra niekuo nusižengę, o savo programą kairieji gali įgyvendinti tik būdami valdžioje.
Anot buvusių vedlių, tie, kurie bendražygius mėgina įtikinti priešingai, yra vedami savo neišsipildžiusių ambicijų gauti kokius nors postus, manipuliuoja tuo, kad bičiuliai tiesiog nežino tikrosios padėties.
Laiške yra ir pora itin intriguojančių detalių.
Pirma, garbieji veteranai beveik atvirai meta kaltinimus G.Paluckui, kad patraukdamas partiją iš valdžios jis taip siekia politiškai sunaikinti savo pagrindinį konkurentą M.Sinkevičių.
Antra, iš kreipimosi galima suprasti, jog G.Paluckas šiomis skyrybomis neva siekia santuokos su pačiu šėtonu – G.Landsbergiu ir konservatoriais. O tai esą pražūtinga ir partijai, ir Lietuvai.
Šitokį dar neregėtą viešą savų paklodžių skalbimą galima pavadinti istoriniu šios dar visai neseniai pagrindine nacionalinės politikos lydere buvusios partijos virtuvėje.
Tai dar kartą liudija, kokia gili krizė apėmė šią partiją po nesėkmingų Seimo rinkimų.
Lemiamas mūšis, aišku, įvyks partijos taryboje. Bet kas nugalės? Galbūt daugiau šansų turi G.Paluckas, kuris turėtų laimėti referendumą skyriuose.
Negi jei taryba nuspręstų palikti koaliciją, Seimo frakcija nutartų jos nepaklausyti? Vargu ar tai įmanoma. Nors – kas ten žino.
Vis dėlto labiau tikėtina, kad postą į partiją galėtų išmainyti nebent L.Linkevičius. Jis faktiškai nėra partijos narys.
Kita vertus, sunku tikėtis ir to, kad G.Paluckas, jei, tarkime, pralaimėtų taryboje, paliktų postą ar mėgintų surengti kokį nors partijos valymą arba suskaldymą „tikrosios socialdemokratijos“ labui. Nors vėlgi – kas ten žino.
Bet kokios atomazgos atveju vidaus konfliktas niekur nedings, jeigu bus užspaustas, kais toliau, dusindamas ir visą partiją.
Tačiau socialdemokratų padėties tikrąjį tragizmą rodo tai, jog vienoks ar kitoks jų sprendimas dėl buvimo koalicijoje bent jau lemtingai neturėtų paveikti bendros politinės padėties ir valstybės būklės.
„Valstiečių“ vežimas ir toliau riedės panašiu ritmu, kurį paliudijo ir šią savaitę pristatytas jau antrasis mokesčių pertvarkos variantas.
Tiesa, jeigu jis bus įgyvendintas, turėtų kiek palengvėti skurdžiausių sluoksnių padėtis. Bet toliau liko daug neaiškumų, kaip bus tvarkomasi siekiant ilgalaikių strateginių valstybės tikslų.
Netgi premjeras S.Skvernelis pripažino, kad priimti sprendimai dėl mokesčių – kompromisiniai: „Jie nebūtinai priimti visiškai visiems, bet pasverti, logiškais argumentais grįsti.“
Žadėti įpratusi ši valdžia vėl patikino, kad tikroji, pamatinė, mokesčių reforma bus pradėta kitąmet ar net po poros metų.
Bet tos ateities dar reikia sulaukti, nes prognozuojama, jog jau šį rudenį svarstant dabartinius siūlymus Seime nebus išvengta sumaišties.