Kad „Facebook“ taps bene brangiausiu prekės ženklu, kompanija kartu su „Google“ kone monopolizuos interneto reklamos rinką, o apyvarta su pelnu bus matuojama skaičiais su daugybe nulių.
Nors ką gali žinoti. Gal ir įsivaizdavo, kas žino, kaip ten yra su tais vizionieriais.
Tačiau galima lažintis iš paskutinių klumpių, jog jis nenutuokė, kaip feisbukas taps kone pagrindine Lietuvos skelbimų, ginčų ir pareiškimų lenta.
Senesniais laikais žmonės tiesiog bendraudavo ir kalbėdavosi.
Jeigu jau labai kam norėdavosi pasireikšti, sėsdavo prie straipsnio, knygos ar pjesės.
Kiti, mažiau raidžių dėliojimo talentu apdovanoti, lipdavo ant scenos ar tribūnos.
Todėl feisbukui ir socialiniams tinklams reikia tik padėkoti, kad šio noro realizaciją demokratizavo ir padarė prieinamą kiekvienam, kas turi išmanųjį telefoną ir interneto ryšį.
Daug keisčiau, kai šioje skelbimų lentoje imami spręsti visiškai privatūs dalykai.
Žmogus, užuot ko nors paklausęs žmonos, partnerio, kliento, aptarnaujančios firmos ar koalicijos partnerio tiesiai, tai daro aplinkiniu būdu.
Toks žmogus surašo ilgėliausią gromatą savo paskyroje, o pabaigoje tiesiog prikabina tą žmoną, partnerį, klientą, aptarnaujančią firmą ir koalicijos partnerį.
Ir būtinai padaro taip, kad tas raštas būtų matomas visai žmonijai su išmaniaisiais telefonais ir interneto ryšiu.
Taip sutrukdyta žmona, partneris, klientas, aptarnaujanti firma ar koalicijos partneris sutrinka, susijaudina ir ima rašyti atsakymą. Tokį pat viešą.
Ir tuomet jų aiškinimąsi pasispraginusi kukurūzų žiūri visa pažangioji žmonija su išmaniaisiais telefonais ir interneto ryšiu.
O juk tie du žmonės galėjo tiesiog pasikalbėti tarpusavyje ir išspręsti problemą.
Lygiai tas pat ir su kitais aktualiais dalykais.
Na, pamatė žmogus besivoliojančią šiukšlę. Ne ten pastatytą automobilį. Ne vietoje paliktą dinozauro iškamšą.
Maža ką šiais laikais gali pamatyti.
Seniau jis turėjo tris pasirinkimus. Užsimerkti ir praeiti – ne mano pupos, mano troba iš krašto ar panašiai.
Kantriai sulaukti šiukšlės, automobilio arba dinozauro iškamšos savininko ir jam tai priekaištingai nurodyti. Ir paprašyti pakelti, patraukti, pašalinti.
Arba – trečias variantas – padaryti tai pačiam.
Dabar jis turi ketvirtą pasirinkimą, kuriuo dažniausiai ir naudojasi.
Nufotografuoti harmoniją darkantį objektą ir paskelbti visam margam pasauliui.
Savaime suprantama, demaskuojant objekto savininką ir atkreipiant savivaldybės, Seimo, prezidentės, UNESCO, NATO dėmesį.
Mat reikia viešumo. Viešumas, aišku, baisiai gerai, nes jis tarsi žada, jog kitą kartą piktadarys pagalvos ir nemėtys šiukšlių ar nestatys automobilio ant dinozauro iškamšos.
Tačiau vis dėlto daug efektyviau būtų tą šiukšlę pakelti. O tik po to skelbti visiems kitiems. Nes tada žmonijai su išmaniaisiais telefonais ir interneto ryšiu gali kilti pagrįstas klausimas, ko mes norime.
Ar kad būtų švariau, paprasčiau ir geriau? Ar galimybės piktintis tuo, kas dar nėra švaru, paprasta ir gera?
Ir tas žmogus, kuris, užuot kalbėjęsis, skelbia, o užuot švarinęsis – viešina, kokio velnio jis tai daro? Nori papildomo dėmesio?
Deja, vietoj papildomo dėmesio ir dialogo lieka tik daug trumpų monologų. Nes kai norisi dėmesio tik sau, nebelabai užtenka jo kitiems.
