Kalbos apie Kauno ir Vilniaus lenktynes iš tiesų yra savotiškas politkultūrinis „feikas“, internautų žargonu tariant. Žiūrint iš pasaulinės perspektyvos, du didžiausi Lietuvos miestai yra iš esmės vos ne dvyniai, jie vienodi. Tai yra, vienodai maži ir jų ekonominio potencialo reikšmė visos ES perspektyvoje – gana kukli. Londone ar Dubline dirbančiam emigrantui tiek iš kilusiam iš Kauno, tiek iš Vilniaus, mūsų didmiesčių varžybos atrodo kiek juokingai. Tarsi spragilais ginkluotų dviejų kaimų bernų peštynės smetoniniais laikais.
Bet ne tik interneto erdvėje, bet ir per televiziją pastaruoju metu „Kauno ir Vilniaus pranašumų“ tema vėl atgijo, tad kalbėti apie ją tapo neišvengiama.
Ir į šią Kauno pašlovinimo ir pagyrų geriausiam, stipriausiam, protingiausiam, valingiausiam, atkakliausiam ir dar kartą protingiausiam (proto per daug nebūna) merui jūrą leiskite įnešti truputį monotonijos. Panašiai taip kažkada sakė vienas buvęs Kauno meras. Tada visi juokėsi iš šios frazės, bet joje užkoduota iš esmės sveika mintis.
Jos esmė – neužmikime ant laurų pirma laiko. Taip, tiesa, Visvaldo Matijošaičio sprendimai pasižymi racionalumu. Matome, kaip atsinaujina Laisvės alėja, kitos miesto dalys, ne tik centras. Sutvarkyta eismui probleminė buvusi Partizanų gatvė, atnaujinami Aukštieji Šančiai.
Užsienio kompanijos iš tiesų vis labiau domisi Kaunu, miestu ir Kauno regionu. Tai turėtų pripažinti net Aukščiausiojo laipsnio Kregždės Ordino konservatorius.
Kitas dalykas, kiek ši plėtra yra Kauno mero ir jo komandos pastangų rezultatas, o kokia įtaką turėjo sėkmė ir laikas, pribrendęs investicijoms Lietuvoje apskritai. Aišku, naivu manyti, jog pinigais iš dangaus ima lyti savaime, bet lygiai primityvu galvoti, kad ankstesnis meras Andrius Kupčinskas džiaugėsi dardėdamas aptrupėjusiais Laisvės alėjos šaligatviais ir švęstu vandeniu atbaidydavo Kauno horizonte pasirodančias investicijas.
Tikrai džiugu, kad Kauno miestas ir Kauno rajonas pritraukia vis daugiau investicijų. Bet turėkime omenyje ir tai, kad Vilnius kaip sostinė potencialiai vis tiek išlieka pagrindiniu investicijų ir turizmo traukos centru. Pagaliau ar kauniečiai turėtų džiūgauti gyvendami šalyje, kurios sostinė – nušiurusi? Tai būtų tiesiog politinis iškrypimas.
Miesto merui V.Matijošaičiui ir Kauno rajono merui Valerijui Makūnui tikrai yra už ką paspausti ranką, bet turėkime omenyje, ir jie turbūt kukliai tai pripažins – Kaunas ir Kauno rajonas savaime yra patogioje padėtyje, tarsi iš anksto įstatytas į geriausią logistikos nišą. Vienas dalykas pritraukti milijonines investicijas į Kauną, kitas – privilioti kapitalo ryklius į Šalčininkus ar Joniškį.
Bankų duomenimis, Kaune atlyginimai taip pat vejasi vilniečių algas, bet atkreipkime dėmesį, kad pragyvenimas Kaune taip pat brangsta. Nuo rugpjūčio pirmosios pabrango kelionė viešuoju transportu, vienkartinio bilieto kaina susilygino su vilnietiško bilieto kaina. Savanorių prospekte beveik nebeliko nemokamų automobilių stovėjimo vietų. Už plėtrą reikia mokėti, tokia jau taisyklė.
Anaiptol nenorime Kauno miesto ir rajono vadovų, jų komandų nuopelnų. Taip pat nesiekiame numušti kauniečių ūpo, po dešimtmečių erzinimo ir pašaipų pasijutusius oriai ir net pranašiai.
Tik patariame per aukštai neužriesti nosies. O jei užriesti, tai vaikščioti neužsimerkus, kad ant atnaujintos Laisvės alėjos senų liepų tupinčios varnos neapdergtų tos nosies.
