Pataisos numato, kad pas vieną iš išsiskyrusių tėvų vaikas galėtų gyventi nuo savaitės iki mėnesio, tuomet atitinkamą laikotarpį gyventų su kitu.
Taip pat siūloma nustatyti, kad vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu su vienu tėvų būtų nustatoma tik išimtiniais atvejais, kai mažamečio gyvenimas su abiem tėvais paeiliui iš esmės prieštarautų jo interesams.
Jei skyrium gyvenantys tėvai nekonfrontuotų dėl vaiko gyvenamosios vietos, ji būtų nustatoma notariškai patvirtintu tėvų susitarimu.
„Užuot priskyrus vaiką kaip „trofėjų“ vienam iš tėvų, jam turi būti nustatoma abiejų tėvų globa.
Toks sprendimas, kaip rodo pasaulio praktika, yra ne tik gerokai humaniškesnis vaiko atžvilgiu, bet ir mažina konfliktuojančių pusių priešpriešą, kai šeimos laikui bėgant suranda kompromisą, nes yra priverstos bendradarbiauti.
Ir priešingai – kai globa nustatoma su vienu iš tėvų, konfliktas dėl vaikų laikui bėgant tik stiprėja.
Dviejų namų atsiradimas vaikams nesukelia tiek problemų, kiek vieno iš tėvų netektis“, – aiškino N.Puteikis.
Jis priminė, kad tokia tvarka yra įteisinta Belgijoje, iš dalies Danijoje, Italijoje, Nyderlanduose.
Pataisas parlamentaras parengė asociacijos Tėvų ir vaikų gynybos sąjungos prašymu. (BNS, LR)
Iš pirmų lūpų
Linas Slušnys, vaikų psichiatras, psichoterapeutas:
„Tokį projektą iš principo vertinu teigiamai, nes abu tėvai yra lygūs. Negali mama ar tėtis būti svarbesnis. Vaiko interesas – turėti abu tėvus ir matyti jų abiejų tam tikrus gyvenimo epizodus.
Lietuvoje tėvas dažnai tampa vaikui savaitgalio ar šventine dovana, tai iškraipo vaiko suvokimą apie tėvo vaidmenį jo gyvenime po skyrybų.
Pataisos būtų labai reikšmingos, bet ar Lietuva yra pasirengusi įgyvendinti šį principą, kaip, tarkime, sėkmingai padarė Kanada?
Kanadoje vaikai kas dvi savaites keičia net miestus ir niekas net nediskutuoja. Ten labai gerbiami vaiko poreikiai, jam net sudaromos galimybės lankyti dvi mokyklas.
Pažįstu vaiką, kuris augo tokiomis sąlygomis. Dabar jis jau studentas. Kartą paklausiau, kaip jis jautėsi gyvendamas tokį gyvenimą. Atsakymas mane nustebino. Jaunuolis teigė, kad turėjo labai daug draugų ir net jautė savotišką pranašumą prieš bendraamžius: „Kas dvi savaites manęs vis kažkas laukė, o kiti vaikai to neturėjo.“
Žinoma, tokio atsakymo nesitikėjau, bet žinodamas Kanados švietimo ir socialinės sistemos ypatumus suprantu, kad tokie principai gali sėkmingai veikti.“
