Itin skaudi buvo praėjusi savaitė, kurios pradžią paženklino tragedija Nemirsetos paplūdimiuose. Neramioje jūroje nuskendo du vaikai ir vieno jų tėvas.
Po nelaimės neprižiūrimame paplūdimio ruože, kaip jau įprasta šiais laikais, socialiniuose tinkluose ir kitose viešosiose erdvėse pasipylė kaltinimai gelbėtojams, medikams, policijai, kitoms tarnyboms dėl esą jų prasto darbo ir aplaidumo.
Suprantama, panašios tragedijos žmones verčia instinktyviai tuojau pat ieškoti kaltininkų, tačiau tradiciškai akmenys mėtomi ne į tą daržą.
Gelbėtojai gali visa gerkle šaukti apie pavojus, tykančius tokio aukščio bangose, apie grįžtančias sroves ar duobes. Jie gali iki padangės iškelti raudonas pavojaus vėliavas, policijos juostomis užtverti putojantį vandenį, tačiau visa tai tam tikrai poilsiautojų daliai nedaro jokio įspūdžio.
Atvažiavau prie jūros, ir man niekas neuždraus maudytis! Čia laisva šalis ar kažkokia diktatūra? Gelbėtojams tenka išklausyti dar griežtesnių žodžių iš vadinamųjų narsuolių lūpų.
Ir taip – metai po metų, kiekvieną vasarą. Net ir po nelaimės Nemirsetoje, kai gelbėtojams į pagalbą atėję pareigūnai kitomis savaitės dienomis vaikštinėjo paplūdimiuose įspėdami apie pavojus, atsirado besipiktinančių „absurdu“ ir „žmogaus teisių pažeidimais“.
Tai – tipiški iškreipto laisvės suvokimo pavyzdžiai, kurių apstu ir kituose mūsų posovietinės visuomenės viešojo gyvenimo epizoduose.
Beje, toks elgesio modelis būdingas ne tik Lietuvai, bet ir kitų totalitarinio režimo sąlygomis dešimtmečius gyvenusių šalių piliečiams. Tvarka, kaip bendras susitarimas, naudingas daugelio labui, čia dažnai suvokiama kaip kėsinimasis į individo laisvę.
Tačiau ko verta laisvė savo paties (o kartais ir aplinkinių) saugumo sąskaita?
Kiek už šią įsivaizduojamos ir visuotinės laisvės šventę sumoka visi kiti, kuriems atrodo, kad taisyklės rašomos ne tik kvailiams?
Visi tie sraigtasparniai, keliami į orą kaskart, kai kam nors pasirodo gera mintis per audrą laukiniame krante bristi į Baltiją, su savimi dar tempiantis mažamečius vaikus?
Žinoma, kai kalbama apie gyvybę, pinigų niekas neskaičiuoja. Tačiau kaip pigiai ją vertinti turėtų pats žmogus šitaip elgdamasis?
Rizikuojama ne vien vasarą. Pavasarį ilgėja dienos, tirpsta ledas, o Kuršių mariose gelbėjami žvejai.
Metai iš metų – ta pati istorija su (dažniausiai) laiminga pabaiga. Jie susirenka iš visos Lietuvos ant aižėjančio ledo, sumerkia valus į eketes ir visą savaitgalį naikina ugninio vandens atsargas. Žmonos ir uošvės kažkur toli sausumoje, krūtinę šildo laisvės jausmas.
Tada ledas ima traškėti, properšos platėja, o lytys atskyla nuo kranto su visais laisvės šaukliais. Tačiau tai jų labai netrikdo: įsipila dar po vieną ir skambina 112.
Daugelis taip atskilę jau yra ne kartą, todėl puikiai žino, kad bus smagu. Ir iš tiesų – valstybės tarnybos, jau įkyrėjusios su savo nuolatiniais įspėjimais apie pavojų ant Kuršių marių, puola į pagalbą savo piliečiams.
Suskamba aliarmo signalas, vyrai neria į kombinezonus, kai kuriuos tenka skubiai kviesti iš namų. Į vandenį nuleidžiamas laivas „Christina“ su oro pagalve.
Pakyla sraigtasparnis su lynais ir kita įranga. Jei reikės, atskris dar vienas.
Gelbėtojai pluša, o ant sudedamųjų kėdučių patogiai įsitaisę žvejai baigia gurkšnoti atsargas ir sulipę į laivą grįžta į krantą. Vieni keliauja namo, kiti palaukia ryto ir vėl traukia ant ledo.
Valanda tokių gelbėjimo darbų mokesčių mokėtojams kainuoja 2 tūkst. eurų.
O gal vertėtų juos jau pratinti susimokėti? Krante šių jūrinių erelių turėtų laukti policininkai ir surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus, o vėliau jiems būtų pateiktos ir sąskaitos už gelbėjimą.
Šitokia tvarka puikiai veikia kaimyninėse Šiaurės šalyse, kur irgi yra mūsiškių ir kur jie lygiai taip pat ignoruoja įspėjimus dėl pavojaus. Mėgsti kvailioti? Susimokėk. Lygiai tas pat ir su nepaisančiais įspėjimų dėl pavojaus jūroje.
A.Einsteinas yra sakęs, kad nieko nėra pastovaus, išskyrus visatą ir žmonių kvailumą, nors dėl visatos amžinumo dar būtų galima ginčytis.
Kaip rodo daug kur išmėginta praktika, įkrėsti proto netgi patiems bukiausiems ir labiausiai užsispyrusiems padeda žinojimas, kad už nusižengimus būsi nubaustas. Neišvengiamai.
Ilgais aiškinimais ir bausmėmis jau pavyko daugumą lietuvių įpratinti užsisegti saugos diržus automobilyje (net ir sėdint ant galinės sėdynės). Diegiama vidutinio greičio kontrolės sistema, ko gero, praretins ir pašėlusių lenktynininkų gretas.
Analogiški sprendimai jau seniai turėjo būti priimti tramdant ir niekaip nesusivokiančius realybėje raudonos vėliavos mauduolius, ir ant ledo lyčių kasmet plūduriuojančius žvejus.
