Daugiau kaip prieš pusmetį jam drauge su kitais komandos ugniagesiais iš Bartuvos upės pavyko išgelbėti skęstančią dešimtmetę.
Tiesa, jeigu dabar mieste ją ir sutiktų, veikiausiai nepažintų. Žino, kad ji gyvena savo gyvenimą. „Svarbiausia, kad liko gyva. O mes džiaugiamės, kad pavyko ją išgelbėti, - sako Evaldas. Už tai jam buvo pareikšta Ministro Pirmininko padėka.
Ugniagesiu gelbėtoju Evaldas tapo, nes jo draugų rate buvo dirbančių šį darbą. Klausydamasis jų pasakojimų, ir jis pats nusprendė pasirinkti šį kelią.
Evaldas yra baigęs Ugniagesių gelbėtojų mokyklą, kur teko įprasti prie nemenkų fizinių krūvių. Tai jo nestebina: kad galėtum padėti kitam, turi būti stiprus.
„Ugniagesio gelbėtojo darbas toks, kad vienas kitu privalome pasikliauti kaip broliai. Turime jausti vienas kitą, nes kiekviena klaida gali būti lemtinga. Džiaugiuosi, kad dirbu tokioje komandoje,“ - tvirtina Evaldas.
Apie tai, ką tenka išgyventi gesinant gaisrus ir atliekant gelbėjimo darbus, jis daug kalbėti nelinkęs. „Tik grįžęs namo suki tuos įvykius kaip kokį filmą. Svarstai, vertini save, ką darei, kaip darei.
Kartais tvarkydami įrangą vienas su kitu apie tai pakalbam. Tik tiek. Visi šypsomės, kai pavyksta, ir liūdim, kai nepasiseka,“ – teigia jis.
Paklaustas apie duoną kasdienę, neslepia, kad per atostogas važiuoja uždarbiauti į užsienį. Apie savo stogą virš galvos jis kol kas gali tik pasvajoti. Bet likti užsienyje Evaldas neketina.
„Esu toks, kuriam reikia, kad už lango būtų lietuviškas vaizdas“, - šypteli jis. Beje, trys jo seserys ir vienas brolis taip pat yra įsikūrę Lietuvoje.
Paklaustas apie pomėgius, sako, kad patinka žvejoti, bet šią vasarą žvejybai laiko dar nesurado. Turi ir kitą aistrą – jau kuris laikas remontuoja 1968 m. motociklą K750 (EMKA). Bet iki remonto pabaigos – toloka, nes yra išardęs jį visą.
O kad nepristigtų adrenalino, kurio ir darbe netrūksta, yra išbandęs ir šuolį parašiutu, ir skrydį sklandytuvu.
Ugniagesio gelbėtojo darbas Evaldui patinka, nes jis yra prasmingas, nes gali padėti kitiems.
