Pasak patyrusio ugniagesio, tvarkinguose namuose ugnis rečiau šeimininkauja, o kad dar saugiau būtų, namams reikia ir gesintuvo.
Beje, vien šiemet ugnis Lietuvoje jau supleškino per 1000 namų. Juose žuvo 40 gyventojų, tarp jų 2 vaikai, o 39 žmonės buvo traumuoti.
Gaisrai reikalauja daugelio priešgaisrinėje apsaugoje dirbančių žmonių pastangų. Kai ugniagesiai gesina gaisrą ar atlieka gelbėjimo darbus, visą jų veiksmų eigą, rinkdami informaciją stebi Situacijų koordinavimo skyriaus specialistai, budintys visą parą. Šis specialios parengties ir didelės atsakomybės reikalaujantis darbas, dažniausiai lieka „už kadro“.
„Kad būtų galima prognozuoti situaciją, vertiname pirminius veiksmus, renkame informaciją. Pagal tai yra priimami sprendimai. Informaciją tenka medžioti iš kur tik galima, nes tie, kurie gesina gaisrą, neretai neturi kada burnos aušinti,“ – sako 22-jų metų darbo priešgaisrinėje apsaugoje turintis M. Gerasimovičius.
Šiame darbe neretai tenka būti tarsi tarpininku tarp žemės ir dangaus. Patirtis jame – privalumas: „Savo darbo biografiją pradėjau nuo eilinio ugniagesio. Yra tekę matyti visko... - neslepia jis. - Buvo ir didelių gaisrų, ir žmonių žūčių. Iki šiol prisimenu tokį apokaliptinį vaizdą – dega taboro pastatai, o mes tada atsidūrėme jų kieme, ir staiga – dūmai uždengė saulę. Buvo šviesu – o netrūkus visiškai juoda. Švietė tik ugnis...“
Darbas jį išmokė priimti sprendimus ir siekti tikslo. M. Gerasimovičius yra dirbęs vyresniuoju ugniagesiu, skyrininku, specialistu, pamainos vadu... Praktines žinias papildė ir gaisrinės saugos specialybės studijomis Vilniaus Gedimino technikos universitete.
Jis iš tų, kurie sudėtingiausiose situacijose geba rasti kalbą ir su kitais žmonėmis. Kaip jam sekėsi vadovauti ugniagesiams?
„Kai stengiesi įsiklausyti, kai, reikalui esant, padedi kitiems, tada ir pats sulauki supratimo. Man niekada nebuvo sunku drauge suvynioti žarnas su iš gaisro grįžusiais vyrais, jei matydavau, kad jie pavargę. Nes iš tiesų mūsų darbas – komandinis, jei nėra normalių santykių, nebus ir gerų rezultatų,“ - tvirtina jis.
Miroslavui ne kartą yra tekę siųsti vyrus su kvėpavimo aparatais į degančius pastatus.
„Jei žmones ten siunti, už juos ir atsakai! Kol jie gaisre, jame esi ir pats. Nes niekada negali numatyti, kas ten įvyks už minutės kitos...“ – priduria jis.
Bemaž kiekvienam gaisre laukia ugnies pragaras. Bet apie stresą ugniagesiai daug kalbėti nemėgsta. Kad nejaudintų artimųjų, sunkiausias akimirkas jie pasilieka sau. Jų nuomone, geriau jau linksmai šmaikštauti, pavyzdžiui, apie prietarus. Pats Miroslavas nelabai jais tiki, bet girdėjęs jų yra ne vieną.
Pasak jo, jei kas atsineša į gaisrinę koldūnų, ugniagesiai būtinai pasiteirauja, ar juos valgyti ketinantis nėra pasiilgęs ugnies...
„Jei koldūnai naminiai, sako, kad degs namas, o jei kaimiški, tai reikės vykti į kaimą ugnies gesinti,“ - tikina jis šypsodamasis.
Beje, ir švarūs koviniai drabužiai, anot ugniagesių, gaisro riziką didina.
Situacijų koordinavimo skyriuje Miroslavas pradėjo dirbti prieš metus. Atrodė, kad po dvidešimt vienerių metų patirties viskas yra beveik žinoma.
„Kai žiūri iš šalies, atrodo, kad paprasta. O kai pradedi, pamatai, kad reikia dar daug ko mokytis,“ - tokia buvo jo darbo pradžia šiame skyriuje. Atsakomybės našta didelė, nes ir viena klaida gali būti lemtinga.
Beje, Miroslavas aktyviai dalyvauja ir profsąjungų veikloje. O laisvalaikiu mėgsta keliauti ir groti gitara. Suranda laiko ir sportui – jam patinka gainioti kamuolį futbolo ir tinklinio aikštelėje. Jis tiki, kad gyvenime laimi tas, kuris nepasiduoda.
