Politologai jau seniai suprato, kad iš tų jungtuvių „be altoriaus, be bažnyčios, be sumainymo žiedų“ nieko gero nebus. Pamažu prasikrapšto akis ir rinkėjai, bet man jų negaila. Rinkimai po rinkimų piliečiai renka ne valstybės šeimininkus, o pigius atvirukus ir politinį kičą. Koks skonis, tokie ir rezultatai.
Galbūt „valstiečiai“ ir prasitampys be sugyventinės – darbininkų klasės – socialdemokratų, bet vaizdelis visais požiūriais bus nekoks.
Jeigu žmonės kada nors stebuklo ištikti atsitokėtų ir apie „na, už ką, varge tu mano, dabar balsuoti“ pradėtų galvoti ne likus valandai iki balsavimo, patarimas būtų toks: reikia balsuoti taip, kad Seime liktų dvi partijos.
Tai vienintelis išsigelbėjimas, nes kuo toliau, tuo koalicijos tampa absurdiškesnės. Nieko nėra geriau, kai viena politinė komanda yra atsakinga net už menkiausius sprendimus ir atsakomybė užgula politiko pečius tokiu svoriu, kad nuo jo kakta palinksta iki žemės. Bet kuri koalicija Lietuvoje artina visišką politinę stagnaciją.
Gal tokio tipo valstybėje kaip Vokietija politinė koalicija ir gali pasiekti pozityvių rezultatų, bet Lietuvos politinėje pliurzoje tai neįmanoma.
Ar dabartinė Lietuvos politinė koalicija gali imtis regioninės lyderystės vaidmens, kurio buvo pasigesta prezidento V.Adamkaus vardu pavadintoje tarptautinėje konferencijoje „Regioninės lyderystės atkūrimas“? Negali. Todėl, kad per silpni valdantieji užsienio politikos formavimo bijo kaip vienas padaras kryžiaus.
Ar gali konferencijoje minėtą tikslą išsikelti sau dabartinė Lietuvos prezidentė? Gali, bet to nedarys. Kam jai, likus mažiau nei dvejiems prezidentavimo metams, imtis rizikingo uždavinio, kai net dėl nedidelės klaidos tarptautiniuose santykiuose galima į šipulius sudaužyti visą buvusį valdymo laiką.
Konferencijos rengėjams dar teks palaukti tikrojo Lietuvos regioninio lyderiavimo laiko ir tokius tikslus sau keliančio prezidento. Arba patiems konferencijos organizatoriams kandidatuoti į aukščiausią valstybės postą.
Įtariu, kad būtent su šia mintimi konferencija ir buvo surengta – neblogas politinis žingsnis.
Šiaip jau ten nepasakyta nieko, ko Lietuvos žmonės nežinotų. Tikriausiai ne žinojimas, o veikimas yra problema. Ko gero, ne aš vienas atkreipiau dėmesį į neatitikimus tarp užmojų ir realybės.
Lyderiavimo planai – ne tik regioniniai, bet ir europiniai. O iš tiesų net trys Baltijos valstybės nesugeba susitarti dėl bendros pozicijos panosėje statomos atominės elektrinės Astrave atžvilgiu.
Kas dar įvyko šią vasarą, dėl ko nebūtų gėda rudenį? Prezidentė pagaliau sušaukė Valstybės gynimo tarybą, kuri nutarė, kad Lietuvai reikėtų aktyviau dalyvauti kovoje su terorizmu – ir ne vien žodžiais.
Karas Sirijoje pamažu baigiasi, bet dar galima suspėti. Juk ne kunigaikščio Jogailos laikai, kai jis, skubėdamas į pagalbą Mamajui prieš Rusią, pavėlavo devynias dienas.
Apie savo aktyvią poziciją prieš teroristus Lietuva paskelbė viešai, tad, savaime suprantama, teroristai tai pasižymėjo savo juodajame sąsiuvinyje.
Atitinkamai turėtų pakoreguoti savo veiklą ir Lietuvos tarnybos, kurių pareiga – terorizmo prevencija. Aplaidumas šioje srityje kainuoja daug.
Gera naujiena – pasiryžimas Lietuvai tapti penktąja NATO valstybe, skiriančia gynybos išlaidoms garsiuosius 2 procentus BVP.
Artėja svarbiausias rudens politinis įvykis – biudžeto svarstymas. Tai tradicinė valdžių Scilė ir Charibdė. Matysim, kaip koalicija, jeigu dar tokia oficialiai bus, praplauks.
Vasara – Lietuvos žmonių išskirtinio susitikimo su istorija metas. Juodojo kaspino diena, Ribbentropo-Molotovo paktas – proga apibendrinti. Paktas buvo Sąjūdžio spiritus movens (varomoji jėga).
Taškus ant i sudėliojo signataras K.Motieka SSRS liaudies deputatų suvažiavime, kurį kažkodėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo chronologijoje dažnai norima nutylėti.
Kadangi vertindamas lemtingąjį paktą nieko nauja negaliu pridurti, man kyla kitas klausimas: o koks buvo Lietuvos indėlis kovoje su fašizmu? Tai klausimas sau pačiam, iš nieko nesitikiu atsakymo, nors ketinu šią temą patyrinėti išsamiau.
Mano manymu, istorija jaunajai kartai turi būti pateikta visapusiška, nevengiant ir nemaloniausių temų.
Vasarą visada prisimename disidentų susirinkimą prie A.Mickevičiaus paminklo Vilniuje. Buvau tą dieną ir tomis valandomis netoli, bet arčiau prieiti bijojau.
Tiek šia tema ir tenoriu pasakyti. O šiaip prezidentė pasakė teisingus žodžius apie disidentų akcijos prasmę ir reikšmę.
Ar gali Lietuvoje pasikartoti 1940-ieji? Nežinau. Atvirai sakant, tiesioginių ar kitokių ženklų, kad taip gali atsitikti, lyg ir nematyti, bet perkūnija būna ir iš giedro dangaus.
Pamenu, kaip LRT politinėje laidoje grupė politikų svarstė, o iš tikrųjų šimtu procentų buvo įsitikinę, kad tuometis Ukrainos prezidentas pasirašys susitarimą su ES, bet tos pačios dienos vakarą sugebėjo tik skėsčioti rankomis.
Žodžiu, kuo toliau, tuo sudėtingesni ir painesni bus metai tiek vidaus, tiek užsienio politikoje.
Tad ir rinkėjams, ir politikams patartina labiau susikaupti ir nesipūsti, kad esi pats įžvalgiausias.