Mūsų politikai ir kitokie veikėjai šia proga dažniausiai surengia pasaulio pabaigos pranašysčių ir priešų sąmokslų demaskavimo varžybas.
Gana liūdnas vaizdas šią savaitę prieš akis atsivėrė A.Mickevičiaus paminklo Vilniuje papėdėje. Į šią vietą susirinko tie, kurie lygiai prieš 30 metų surengė mitingą, o jame pirmą kartą viešai prabilo apie pragaištingą nacių ir sovietų paktą bei Lietuvos okupaciją.
O dabar vaizdas buvo liūdnas todėl, kad daugelis tų asmenybių, kurios neseniai šmėžavo ir violetinės Garliavos kariaunos priekyje, iš Galijotą nukovusių dovydų jau pavirto tiesiog rėksniais.
Kai kuriems jų pagrindinis blogis – jau net nebe Rusija, o gėjais persidažiusių bolševikų valdoma Europos Sąjunga, kartu su įvairiais tarptautiniais „globalistais“ bei vietos pedofilų klanu besikėsinanti į Lietuvą.
Neatsitiktinai ir rugpjūčio 23-iosios mitinge buvo tiesiog švaistomasi kaltinimais, kad Lietuvą iki šiol tebevaldo vien nusikaltėliai ir išdavikai.
Niūrios nuotaikos vyravo ir to paties Molotovo-Ribbentropo pakto pasirašymo proga surengtame kur kas aukštesnio politinio lygio renginyje – kadenciją baigusio prezidento V.Adamkaus tarptautinėje konferencijoje Vilniaus universitete.
Į svečius buvo pasikviesta ir garsių netolimos praeities lyderių, ir dabartinių politikų bei diplomatų.
Dauguma konferencijos dalyvių laidojo Europos Sąjungą, Vakarų vienybę, rovėsi plaukus dėl esą niekaip nesustabdomo pergalingo Rusijos žygio į Vakarus, kaltino pastaruosius veidmainyste ir nauju Molotovo-Ribbentropo paktu.
Žinoma, daugeliu atvejų reikėtų sutikti su V.Adamkaus kritika dabartiniams Lietuvos užsienio politikos vairininkams prezidentei D.Grybauskaitei ir ministrui L.Linkevičiui, kad prarasta iniciatyva, strateginis mąstymas ir potencialas. Ypač pastaraisiais metais apleisti ryšiai su Lenkija, kuri galėtų būti svarbia partnere.
Vis dėlto globalinės išvados dėl byrančio Vakarų bastiono, kurį esą gali išgelbėti tik JAV, – labiau emocijomis pagrįstas ir į jas nutaikytas politikavimas.
Tam mandagiai bandė prieštarauti ir kai kurie šios konferencijos kalbėtojai.
Kad ir kaip būtų, šią savaitę galėjome pamatyti dar primityvesnių politikavimo, parazituojančio ant tų pačių emocijų ir baimių, pavyzdžių.
Iškart du konservatoriai L.Kaščiūnas ir M.Adomėnas puolė skambinti pavojaus varpais, kad Druskininkų savivaldybė kartu su Lietuvos automobilių kelių direkcija baigė statyti tiltą per Baltosios Ančios upę.
Čia budrieji dešinieji įžvelgė ne tik mirtiną grėsmę Lietuvai, bet ir galimą nusikalstamą sąmokslą ar tėvynės išdavystę.
Pasak budrių politikų, tuo tiltu gali plūstelėti Rusijos šarvuočiai ir tankai.
Kada tai įvyks?! Žinoma, per Rusijos karines pratybas „Zapad“, kurios gali būti tik būsimos atviros arba hibridinės invazijos į Lietuvą priedanga!
Abu analitikai ragino patį premjerą S.Skvernelį ištirti, ar čia neslypi vidaus priešų ir išdavikų klasta, ar ne per greitai buvo statomas tiltas.
Mat iš sukelto triukšmo galima suprasti taip: jeigu to tilto iki karinių pratybų „Zapad“ nebūtų spėta pastatyti, rusų armija, aišku, Baltosios Ančios niekaip neperplauktų – nuskęstų jos ledinėse gelmėse.
Juokas juokais, bet gąsdinimai pratybomis jau, regis, pasiekė virimo temperatūrą.
Viena pagrindinių tokios atmosferos kurstytojų prezidentė D.Grybauskaitė užvakar grėsmingai pažadėjo atidžiai stebėti, ar Rusijos kariuomenė po pratybų tikrai paliks Baltarusijos teritoriją.
Kiek blaiviau prabilo krašto apsaugos ir vidaus reikalų ministrai R.Karoblis bei E.Misiūnas ir net rizikuodami pasirodyti nepakankamai lojalūs ar budrūs bandė raminti piliečius – esą realaus pavojaus ženklų nėra.
Šią savaitę, kupiną istorinių sukakčių bei simbolikos, nuaidėjo ir kitokie varpai. Jie priminė, kad reali grėsmė Lietuvai – nesiliaujantis išsivaikščiojimas.
Kovo 11-osios Akto signataras, buvęs Valstybės saugumo departamento direktorius J.Jurgelis gal kiek per aštriai, bet tiesiai išrėžė, kad nuo šalį sekinančios ir smaugiančios emigracijos neapsaugos jokios NATO pajėgos.
Tuo metu prezidentė D.Grybauskaitė su šokiais ir dainomis prieš kelias dienas paskelbė dar vienos savo globojamos akcijos – šįkart „Rinkis Lietuvą“ – pradžią. Akcijos esmė ir tikslas – skatinti emigrantus grįžti.
Anot šalies vadovės, esą jau akivaizdu, jog vis daugiau išvykusiųjų ne tik nori grįžti, bet ir grįžta, tad jiems tereikia dar dažniau ir aktyviau kartoti, kad Lietuvoje geriau negu bet kur ir viskas bus dar geriau.
Bet ar šaukdami „Lietuvoje – geriausia!“ arba įsteigdami dar keletą naujų „informavimo apie galimybes“ centrų iš tiesų sukelsime sugrįžtančiųjų bangą, kuri bus didesnė nei išvykstančiųjų?
Atsakymas į tokį klausimą pakimba ore – šį projektą teisingiausia būtų apibūdinti viso labo tik kaip viešųjų ryšių akciją.
Juolab kad ji pagrįsta manipuliacijomis – kaip didžiausias proveržis įvardyta tai, kad šiemet į Lietuvą grįžo tūkstančiu daugiau emigrantų nei pernai per tą patį laikotarpį.
Tarsi nubraukiama išsami kelerių pastarųjų metų statistika. O ji rodo, jog emigracija auga, ir ženklų, kad kas nors keistųsi į priešingą pusę, dar nematyti. Tik stiprėja šūkiai, raginantys emigrantus sugrįžti.
Apžvalgininkas
