Tokiu nesusipratimu virto Seimo pirmininko V.Pranckiečio užmojai 1990–1992 metais Aukščiausiajai Tarybai-Atkuriamajam Seimui vadovavusiam V.Landsbergiui jo 85-ojo gimtadienio proga oficialiai suteikti valstybės vadovo statusą, prilyginant jį prezidentui ir skiriant prezidentines socialines garantijas.
Kaip ir buvo galima numatyti, šis viešai paskelbtas sumanymas sukėlė didžiulį šurmulį ir karštas diskusijas, nusiritusias iki pasityčiojimo iš V.Landsbergio, nes vienai visuomenės daliai jis – istorinė asmenybė ir Lietuvos laisvės simbolis, o kitai – šalį supriešinęs, daug klaidų pridaręs politikas.
Idėja suteikti V.Landsbergiui valstybės vadovo statusą ne tik nenauja, bet ir gerokai apsitraukusi pelėsiais, nes bent du kartus Seimas nesėkmingai mėgino priimti tokį įstatymą, neskaičiuojant dar kelių panašių bandymų, įstrigusių jau pradinėje stadijoje.
Dar 2002 metais pasisakęs Konstitucinis teismas (KT) išaiškino, kad Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko statusas nėra tapatus prezidento, kuris renkamas tiesiogiai visų šalies žmonių ir valstybės vadovo funkcijas atlieka jų valia.
Beje, V.Landsbergis dukart – 1992 ir 1997 metais – kandidatavo į šalies prezidento postą, bet abu sykius jo kandidatūrą rinkėjai atmetė jau pirmajame rinkimų ture.
Net Laisvės premija V.Landsbergiui buvo skirta tik iš antro karto, kai dabartinis Seimas pakeitė jos skyrimo tvarką ir ją suteikė dviem asmenims – konservatorių patriarchui ir prezidentui V.Adamkui.
Žinoma, tai nesumenkina V.Landsbergio istorinio vaidmens. Šis politikas jau įrašytas į Lietuvos istoriją, nepaisant to, koks teisinis statusas jam būtų suteiktas.
V.Pranckietis – ne pirmasis Seimo pirmininkas, užsimojęs, nepaisant KT išaiškinimo ir ankstesnių nesėkmingų bandymų, suteikti konservatorių patriarchui jei ne prezidento vardą, tai bent statusą ir garantijas. Jo pirmtakė L.Graužinienė tą patį darė 2015 metais ir išėjo šnipštas.
Dabartinis Seimo pirmininkas ne tik užlipo ant to paties grėblio, bet dar ir itin nerangiai, nors, regis, galima šimtą kartų svarstyti, kaip būtų galima V.Landsbergiui suteikti valstybės vadovo statusą.
Iš tiesų 1990–1992 metais, kai prezidento postas dar nebuvo įsteigtas, V.Landsbergis atliko Lietuvos vadovo funkcijas.
Bet, pavyzdžiui, buvęs krašto apsaugos ministras A.Butkevičius teigia, kad tikroji valstybės vadovė 1990 metais buvo premjerė K.Prunskienė, kurią pirmąją pripažino ir priėmė įtakingiausi pasaulio politikai.
Kitaip sakant, dalies žmonių nuomone, netgi valstybės vadovo garbe V.Landsbergis turėtų dalytis su jo iš politikos išstumta K.Prunskiene.
Žinant šias aplinkybes, V.Pranckietis pirmiausia turėjo tyliai pasiaiškinti politinių jėgų santykį Seime ir užsitikrinti, kad dauguma parlamentarų pritars jo siūlymui. Bet paaiškėjo, kad tai buvo visiška jo saviveikla pasikalbėjus tik su pačiu V.Landsbergiu, bet nepasitarus net su savo partijos frakcija.
Neatmestina, kad pats V.Landsbergis dėl prezidentinio statuso pasirengęs dar kartą bristi į tą pačią upę ir ištverti ant jo užgriūsiančią priešiškų pareiškimų laviną, nes antraip būtų tiesiog pataręs V.Pranckiečiui patylėti.
Net premjeras S.Skvernelis, priešingai nei aiškino V.Pranckietis, pareiškė, kad su juo nebuvo kalbėta apie V.Landsbergio išskirtinį statusą, ir išsakė dvilypę poziciją – kad šis politikas buvo faktinis Lietuvos vadovas, bet ne prezidentas.
Tuo metu „valstiečių“ lyderis R.Karbauskis tiesiai pasakė, kad tai su jų frakcija Seime nederinta V.Pranckiečio asmeninė iniciatyva, kuriai jis nepritaria ir abejoja, ar pritars dauguma jo vadovaujamos partijos parlamentarų. Socialdemokratai irgi neslepia neremiantys V.Pranckiečio siūlymo.
Vadinasi, vilties, kad Seimas palaimintų prezidentinį V.Landsbergio statusą, mažai, o dar viena strėlė į tokį tikslą nuskriejo priešinga kryptimi, nei taikėsi V.Pranckietis.
Jei, kaip mano kai kurie politikos apžvalgininkai, braškant valdančiajai koalicijai Seimo pirmininkas norėjo įsiteikti konservatoriams ir juos suartinti su „valstiečiais“, jam pavyko tik labiau supriešinti partijas.
Antai karingumu garsėjanti konservatorė R.Juknevičienė jau paleido piktų tiradų salvę į R.Karbauskį, teigdama, kad jis visada pasisakė prieš vakarietišką Lietuvos kryptį, priešinosi šalies narystei ES bei NATO ir, kai V.Landsbergis sunkiausių išbandymų metais vadovavo valstybei, ieškojo verslo partnerių Maskvoje iš V.Putino aplinkos.
Dabartinis triukšmas rodo, jog Lietuvos politikoje iki šiol pernelyg daug dėmesio skiriama praeičiai, tarsi nustumiant į šoną svarbiausius šių dienų rūpesčius, kurių apstu.
Gal tikrai dabar geriausia būtų visiems nuleisti garą ir paklausyti patriarcho anūko G.Landsbergio, siūlančio nežinant atsakymo nekelti ir klausimo dėl jo senelio išskirtinio pagerbimo. Tiesiog patylėti iš pagarbos ar nepametus sveiko proto.
