Generalinės (ne generolinės) prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamentui anksčiau vadovavęs I.Mikelionis dabar čia – viso labo eilinis.
Tačiau jam taip knieti vėl kilti karjeros laiptais, kad ryžosi apskųsti net prokuratūros vadovą ir užkurti teismų sistemos variklį.
Kai nepavyko per teismus sugrįžti į buvusį postą, nusprendė, kad galėtų tapti bent pavaduotoju. Ir vėl apskundė generalinį prokurorą, atsisakiusį jį paskirti į šias pareigas.
Tačiau ir vėl nepasisekė: galutinis ir neskundžiamas sprendimas – atmesti šio eilinio prokuroro prašymą.
Tik žinant I.Mikelionio būdą ir ambicijas vargu ar jis nurims. O dėl ko žmogus taip plėšosi? Kažin ar dėl algos: eilinis prokuroras čia uždirba 2572 eurus (taip buvo antrąjį ketvirtį), vyriausiasis – 2714. Ne toks jau ir didelis skirtumas.
Užtat būdamas vyriausiuoju ar bent jo pavaduotoju gali kontroliuoti beveik visą operatyvinę informaciją, nurodyti, ką sekti, kieno pokalbių klausytis.
Bet svarbiausia – jei kas nors labai pageidauja ir net yra pasiryžęs už tai atsilyginti, turi teisę nutraukti arba, priešingai, pradėti kokį nors ikiteisminį tyrimą.
Aišku, I.Mikelionis greičiausiai yra krištolinio skaidrumo ir nori tapti generolu tik vardan Lietuvos. Bet prisimenant neaiškias jo statybų ir namų pardavinėjimo istorijas kažkodėl kirba, kad vargu ar šiam veikėjui yra kas nors šventa. Juolab, kaip paaiškėjo, ir meluoti jam – įprastas dalykas.
Nebemiela eksgenerolui dirbti eiliniu, tad geriau ne tirti bylas, o, pasijutus nuskriaustuoju, dienų dienas praleisti teismuose – tai prie jo namo pastovėjusius buvusius parlamentarus kaltinti, tai kritinius straipsnius parašiusius žurnalistus pamokyti.
