Po 40 metų į Kauną grįžusi žydė pasakė, ko reikia, kad miestas klestėtų

Kaunas gali būti kosmopolitinis miestas. Po ketverių metų jis tikrai bus neatpažįstamas. Tereikia, kad kauniečiai labiau juo tikėtų. Taip tvirtino programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorė žydų kilmės kaunietė Bella Shirin.

Žydų kilmės kaunietė B.Shirin: „Kaune žmonės vis daugiau šypsosi. Dar ketveri metai, ir Kaunas visiškai pasikeis.“ <br>M.Patašiaus nuotr.
Žydų kilmės kaunietė B.Shirin: „Kaune žmonės vis daugiau šypsosi. Dar ketveri metai, ir Kaunas visiškai pasikeis.“ <br>M.Patašiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Sigita Lanauskienė („Lietuvos rytas“)

Oct 4, 2017, 7:19 AM, atnaujinta Oct 4, 2017, 8:16 AM

Po penkerių metų Kaunas taps Europos kultūros sostine. Viena „Kaunas 2022“ ambasadorių žydų kilmės kaunietė B.Shirin jau ėmėsi skleisti šią naujieną.

Jos gyvenimą režisierė Ina Pukelytė suguldė į pjesę „Shalom, Bellissima!“. Spektaklio premjerą kauniečiai pamatė šią savaitę.

Dachau koncentracijos stovykloje ištvėrusių žydų dukra gimė ir 17 metų gyveno Kaune, vėliau išvyko į Izraelį.

Po 40 metų ji vėl sugrįžo į Kauną, gavo Lietuvos piliečio pasą ir nuolat čia gyvena.

71-erių B.Shirin ragino kauniečius tvirčiau tikėti savo miestu.

– Iš kur tokia didelė neblėstanti meilė Kaunui? – „Laikinoji sostinė“ paklausė B.Shirin.

– Iš vaikystės. Negaliu net paaiškinti. Tai prisirišimas, stipresnis už mane.

Kai išvažiuodavome į Palangą, norėdavau namo, į Kauną. Kai išvažiuodavome prie Juodosios jūros – šilta, nuostabi vasara – taip pat norėdavau į Kauną. Nepaaiškinamas ryšys.

Čia – mano gimtoji žemė.

– Kas Kaune brangiausia?

– Visas Kaunas man primena lengvesnę čia išgyventą praeitį. Mano tragedijos nutiko Izraelyje. Kaune irgi nebuvo lengva – buvau antrosios Holokausto kartos atstovė.

Žydų vaikai nešė ir Holokausto, ir sovietinės okupacijos naštą. Apie tai tik pradedama atviriau kalbėti.

– Kokie buvo 17 metų, praleistų sovietiniame Kaune?

– Labai mylėjau mokyklą, buvau labai laiminga su draugėmis. Labai myliu savo pirmąją mokytoją Kazimierą Draugelytę. Mokiausi dabartinėje Kauno Maironio gimnazijoje.

Kartą, kai pirmąsyk rašėme rašinius, ji pasakė: „Gėda jums, lietuviai, kad žydų mergaitė rašinį parašė gražiausiai.“ Iš laimės skraidžiojau padebesiuose.

Labai mėgau lietuvių kalbos pamokas. Mokytoja buvo smetoninių laikų žmogus, ji buvo nusiteikusi prieš okupaciją.

– Kokį Kauną radote 2004aisiais, kai grįžote čia po keturių dešimtmečių?

Kaunas buvo ir toks pat, ir kitoks. Parduotuvės buvo pilnos, visai nepriminė sovietmečio. Buvo keista, kad Kaune galiu kalbėti, jaustis laisvu žmogumi. Buvau pripratusi, kad reikia tylėti arba kalbėti kvailystes.

Tik grįžusi į Kauną pradėjau atsiverti. Izraelyje dar išgyvenau potrauminę būseną – maniau, kad negalima kalbėti. Ir tai manęs vos nepražudė.

Po mamos savižudybės man reikėjo kalbėti, būtų buvę lengviau viską ištverti.

– O kokį Kauną atrandate dabar?

– Esu laiminga, kad Kaunas bus Europos kultūros sostinė. Tai – mano didžiausia laimė. Žinojau, kad Kaunas pabus.

Kai mano namuose lankėsi komisija iš Europos, kuri turėjo spręsti dėl kultūros sostinės statuso Kaunui, aš jiems sakiau: „Man Kaunas – kaip Miegančioji Gražuolė. Jai reikia tiktai princo, kuris ją pabučiuotų.“

Paprašiau, kad jie būtų tas princas.

– Apie ką kalbėjote su komisija, sprendusia dėl Europos kultūros sostinės vardo suteikimo Kaunui?

– Gyvenu Kiemo galerijoje. Tai – vienas žinomiausių Kauno kiemų, kuriame gausu meno ir kuriame gyvena ypatinga bendruomenė. Apie viską papasakojau komisijai.

Jie domėjosi mano šeimos istorija. Pasakiau, kad norėčiau būti tiltas tarp dviejų tautų. Mes galėtume būti pavyzdys visam pasauliui – nepaisant skaudžios praeities, susijungti ir veikti dėl geresnės ateities kartu.

Aš tai darau nuolat: pas mane atvažiuoja svečių iš Izraelio, supažindinu juos su savo draugais lietuviais, lietuviai pakviečia juos į svečius. O izraeliečiai kviečia lietuvius į Izraelį.

Tautoms reikia suartėti. Litvakai nebepažįsta Lietuvos jaunimo, o dabar yra tiek gražių jaunų žmonių.

Litvakams rodau savo lietuvišką pasą. Jame nėra tautybės – vadinasi, yra visiška tolerancija.

– Kokia jūsų, kaip „Kauno – Europos kultūros sostinės“ ambasadorės, užduotis?

– Visiems žmonėms, kurie atvažiuoja pas mus, pasakoju apie tai, kad 2022 metais Kaunas taps Europos kultūros sostine. Taip pat pasakoju apie lietuvius, kurie padėjo mano šeimai.

Žmonės susidomi, grįžta į Kauną dar ne kartą.

Pykstu, kai lietuviai vadinami žydšaudžiais. Negalima apkaltinti tautos. Be to, tai buvo prieš 75 metus. Tų, kurie tai darė, nebėra.

Praeitį būtina atsiminti ir gerbti, be praeities žmogus neturi ateities. Tačiau negalima gyventi praeitimi. Tai žudo, tai yra mazochizmas.

– Kokią žinutę spektakliu siunčiate kauniečiams?

– Kaune žmonės vis daugiau šypsosi. Turime ir puikią miesto valdžią.

Norėčiau, kad Kauno žmonės turėtų daugiau tikėjimo miesto ateitimi. Dar ketveri metai, ir Kaunas visiškai pasikeis.

Norėčiau, kad emigravę vaikai grįžtų pas tėvus, kad Kaune būtų daugiau darbo vietų. Mano Kaune yra ir bus visko dar daugiau.

Taip pat norėčiau matyti, kaip į Kauną atvažiuoja žmonių iš viso pasaulio – visų tautų, visų religijų. Ir mes kartu kuriame.

Menas, muzika, kultūra – tai artina.

Kaunas gali būti kosmopolitinis miestas.

– Ar kauniečiams trūksta tikėjimo savo miestu?

– Dabar šis tikėjimas atsiranda. Gatvėse tai skatinu. Atvirai kalbu su žmonėmis. Pamatę mane per televiziją žmonės prieina ir dėkoja, kad esu Kaune, sako, kad mane myli.

O mane tai įpareigoja dar daugiau veikti ir kurti Kauno ateičiai. Už visus metus, kuriuos čia nebuvau.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.