Profesionaliojo meno veiklos nacionalinę programą ministerija privalėjo parengti dar pernai gruodį.
Tačiau beveik metus kurptas projektas vis dar labiau panašus į abstrakčiojo meno muziejaus eksponatą nei į dokumentą, pagal kurį bus dalijami pinigai.
Tarp žemės ir dangaus pakibę kultūros įstaigų vadovai ėmė šauktis politikų pagalbos: žiūrovams spektakliai ir koncertai jau pažadėti, bet ar neteks jų atšaukti?
Įsikišo net pats kultūros pirmininkas R.Karbauskis, bet ir tai L.Ruokytei-Jonsson, regis, įspūdžio nepadarė. Į dar vieną pasitarimą ministerijoje sugužėję kultūros įstaigų vadovai išgirdo, kad jeigu nenori užkalti teatro durų, tegul patys tą programą ir parengia.
Kitaip tariant – tegu patys ir šoka, ir ploja, ir bilietus parduoda.
Mat L.Ruokytės-Jonsson vadeliojamas vežimas ir toliau – nė iš vietos. O ar gali būti kitaip? Juk ministerijoje greitai neliks ne tik kam dirbti, bet ir su kuo pasikalbėti.
Kultūros ministrė rugsėjį visiems pavaldiniams išdalijo įspėjimus apie gresiantį atleidimą iš darbo. Jų likimas paaiškės tik kitų metų sausį.
Tik koks sveiko proto dar nepraradęs specialistas ramiai lauks paskutinės dienos ir nesidairys kito darbo? Aišku, daugelis jų kitąmet gali turėti daugiau laiko teatrams lankyti, bet ar tokiems darbuotojams dabar gali rūpėti, kaip šios įstaigos bus finansuojamos?
Dar keliasdešimt ministerijos darbuotojų išsilakstė net nelaukdami pertvarkos, po kurios, kaip įtaria L.Ruokytę-Jonsson iš posto verčiantys Seimo konservatoriai, gali nelikti net kanclerio etato.
Juokas juokais, bet ar neatsitiks taip, kad Kultūros ministerijoje pradėtos reorganizacijos nebus net kam užbaigti? Kas tada išjungs šviesą?
