Kokį kelią pasirinkti – tapti dvasininku ar kurti šeima su mylima moterimi? Tikintys katalikai, kuriuos kankina prieštaravimai, jau galės tai suderinti. Lietuvos Bažnyčioje pirmąkart diakonais įšventinti vedę vyrai jau tarnauja prie altoriaus.
„Mano pašaukimas yra gyvas“, – ištarė Edmundas Atkočiūnas, kurio kunigo pareigos suspenduotos. Poetas, socialinis pedagogas norėtų grįžti tarnauti Bažnyčiai. Viltį įžiebė žinia, kad Lietuvoje pirmąkart diakonais įšventinti vedę vyrai.
„Jau laiminau santuoką – klebonas paprašė jį pavaduoti. Bet labiausiai man patinka sakyti pamokslus – galėčiau tai daryti kasdien“, – nusijuokė buvęs Lietuvos kariuomenės žvalgybininkas ir ginkluotės instruktorius, o dabar diakonas Audrius Jesinskas.
Į bažnyčią sakyti pamokslo išsiruošusį Lietuvos kariuomenės kapeliono padėjėją neretai lydi žmona Asta, dirbanti mokytoja.
„Tapus diakonu svarbu rasti pusiausvyrą, neapleisti ir šeimos. Aš pirmiau gavau Santuokos sakramentą, todėl jis man svarbiau. Todėl turiu girdėti ir žmonos norus, žinoti jos rūpesčius“, – paaiškino 40 metų A.Jesinskas, su sutuoktine auginantis dukterį.
Kauno įgulos karininkas, kaip ir kiti keturi vyrai, penkerius metus ruošėsi ir visai neseniai pradėjo tarnauti prie altoriaus.
Visi naujieji katalikų diakonai turi žmonas, kurių sutikimą privalėjo gauti dar prieš įšventinimo apeigas.
Sutuoktinės turėjo neprieštarauti, kad vyrai laisvalaikiu tuoktų poras, krikštytų vaikus, ruoštų tikinčiuosius sakramentams.
Tuo atveju, jei moteris nepritartų, vyskupas negalėtų jos vyrui teikti šventinimų.
„Esu dėkingas, kad galiu dalytis tikėjimu, padėti kariams. Į mane kreipiasi ir šauktiniai – šaunūs Lietuvos vaikai. Vyresnieji kartais nurašo jaunimą, juo abejoja. O reikėtų labiau pasitikėti jaunais žmonėmis“, – kalbėjo daugiau kaip du dešimtmečius kariuomenėje dirbantis A.Jesinskas.
Sustiprėjo meilė žmonai
Į kauniečio Dariaus Chmieliausko norą tapti diakonu jo žmona Jonė iš pradžių žvelgė baimės pilnomis akimis.
Jei ir savaitgaliais vyro nebus šalia, kokia rūpesčių našta moteriai teks namuose, kur auga penki vaikai!
Tačiau po penkerių pasirengimo metų kaunietė drąsiai pasirašė pritarimą, kad vyras būtų įšventintas ir taptų diakonu.
Paklaustas, ar tarnystė padėjo sustiprinti meilę žmonai, Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnybos vadovas, mėnraščio šeimai „Artuma“ redaktorius net šūktelėjo: „Žinoma! Jei pašaukimas yra tikras, jis dar labiau padeda tapti savimi – tuo, kuo Dievas mus kviečia būti.
Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad diakonystė gali vyrą atimti iš šeimos, man ji padėjo geriau suvokti įsipareigojimus žmonai, vaikams.“
Apie dvasinę tarnystę D.Chmieliauskas mąstė dar prieš 20 metų, studijuodamas Prancūzijoje, gyvendamas prie vienuolyno.
Vyras svarstė ir apie dvasininko kelią, tačiau sykiu troško turėti šeimą.
Po kankinančių dvejonių jis galiausiai pasirinko gyvenimą su moterimi vildamasis, kad diakonystė vieną dieną ateis ir į Lietuvą.
Tapęs diakonu 47 metų D.Chmieliauskas gali patarnauti prie altoriaus, dalytis tikėjimo tiesomis, tačiau kartu išsaugojo šeimą.
Penkių vaikų tėvui geriausias pavyzdys – Pranciškus Asyžietis, kuris taip pat buvo diakonas – mažųjų draugas.
„Ir dabartinio popiežiaus Pranciškaus laikysena, veiksmai yra diakoniški – jis tarnauja mažiesiems. Pasauliui dabar to labai reikia“, – teigė D.Chmieliauskas.
Tikintieji į kaunietį kreipiasi ne tik dėl krikšto, santuokos. Jie ateina ir išsikalbėti.
Diakonas negali suteikti išpažinties išrišimo, tačiau išklausyti tikinčiųjų ir jiems patarti niekada neatsisako.
Paliko kunigų seminariją
„Gyvenimas su žmona man yra pagrindinė meilės pratybų erdvė“, – prabilo Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekanas Benas Ulevičius.
44 metų kaunietis du kartus per savaitę atlieka diakono pareigas prie altoriaus.
Tam laiko jis gali skirti tiek, kiek leidžia kitos gyvenimo užduotys: šeima ir darbas universitete.
Tiesa, mažiau laiko liko muzikuoti krikščioniškojo metalo grupėje „Quest Rising“.
Vyro sieloje muzika užima svarbią dalį, teikia energijos.
B.Ulevičius studijavo Lietuvos muzikos akademijoje, yra dalyvavęs televizijos šou „Chorų karai“.
Nors muzikanto kelio nepasirinko, mūzos jo neapleido ir ragina kurti: „Muzika įkrauna mano sielos baterijas.“
Ne mažiau vyrui svarbi ir krikščioniška veikla. B.Ulevičius ieškojo savojo pašaukino Kauno kunigų seminarijoje. Pasimokęs metus studijas paliko, tačiau nuo tikėjimo nenusigręžė.
Sutikęs bendramintę vyras sukūrė šeimą.
Žmona Dalė matė, kad vyras dalį širdies yra atidavęs krikščioniškam gyvenimui, todėl palaikė ir jo sprendimą tapti diakonu.
Ne veltui kaunietis savo moterį vadina didžiuoju gyvenimo nuotykiu.
„Žmona namuose augina dukrelę, kurios ilgai norėjome ir laukėme. Mylima moteris man padėjo geriau pažinti save, ji tapo mano išlukštenimo įrankiu. Žvelgiu į ją ir atrandu save. Mes abu verdame tame pačiame gyvenimo katile. Mums abiem svarbu ne kuo daugiau uždirbti pinigų ar patirti kuo daugiau malonumų, o kiti dalykai – atjauta, išmintis, tikėjimo galia.
Visi žmonės gyvenimo kelio pradžioje būna egoistai. Mūsų užduotis – tokiems nelikti. Esame gimę didesniems darbams ir kitokiam pasirinkimui nei susikrauti turtus“, – kalbėjo docentas B.Ulevičius, kurio pasirinkimas tapti Bažnyčios tarnu nustebino ne vieną bičiulį.
Tarnauti diakonais nori ir daugiau vyrų
– Kas gali tapti diakonu – ar yra specialūs reikalavimai? – paklausiau Kauno arkivyskupo metropolito Liongino Virbalo
– Yra kanoniniai reikalavimai. Paprastai tariant, nuolatiniu diakonu gali tapti katalikas vyras, savyje atpažinęs ypatingą tarnystės Bažnyčiai pašaukimą ir trokštantis atsiliepti į Dievo kvietimą tęsti ir įkūnyti Kristaus-Tarno pasiuntinybę pasaulyje.
Sykiu Bažnyčios bendruomenė taip pat atpažįsta ir patvirtina šį pašaukimą.
– Ar buvo kandidatų, kuriems buvo pasakyta „ne“?
– Taip, buvo tokių, tiksliai nežinau kiek, nes ne aš kandidatus priėmiau. Kai buvo pradedama rengti diakonus, aš dar nebuvau vyskupas.
– Ar vyks Lietuvoje daugiau įšventinimų į diakonus?
– Taip, būsimi diakonai jau ruošiami Vilkaviškio vyskupijoje. Ateityje bus ir naujų kandidatų.
– Kodėl anksčiau Lietuvoje nebuvo diakonų?
– Šventasis Sostas palieka apsispręsti vietos Bažnyčiai, kada nuolatinį diakonatą įvesti kiekvienoje šalyje. Lietuvoje tai nuspręsta jau prieš keliolika metų. Po to ilgai truko dokumentų, nuostatų, programos parengimas, jos tvirtinimas Vatikane. Galiausiai dar penkerius metus truko kandidatų pasiruošimas.
Visą straipsnį skaitykite „Lietuvos ryto“ šeštadienio numeryje.
