– Kaip nutiko, kad pats ėmėtės tokio atsakingo ir daug kantrybės reikalaujančio darbo tokioje specifinėje srityje?
– 1992 metais pradėjau dirbti teisininku Lietuvos AIDS centre, o vėliau buvo nuspręsta steigti naują skyrių, kuriame būtų teikiamos reabilitacijos paslaugos narkomanams. Tuo metu Lietuvoje nebuvo nė vienos tokios institucijos ir mūsų kelias nebuvo lengvas.
Matyt, ne be reikalo tarp priklausomų žmonių dažnai vartojamas terminas „aukštesnioji jėga“. Centre jau buvau išdirbęs 5 metus, kai man paskambino ir paprašė pagalbos mano brolis, jis turėjo labai rimtų problemų dėl alkoholio. Tam tikra prasme ši istorija mane į šį darbą ir įstūmė.
Nors apie 70 procentų pacientų turi reikalų su teisėsauga, o kai kurie ir labai rimtų reikalų, nė vienas iš jų negavęs realios laisvės atėmimo bausmės. Už tai turiu padėkoti sąmoningiems teisėjams, kurie mato, kad žmogus pirmą kartą gyvenime atsidūrė tokioje situacijoje ir nesistengia išvengti laukiančios bausmės. Džiugina ir tai, kad teismai įpareigoja žmones baigti reabilitacijos kursą.
– Bet juk „Nugalėtojų akademijos“ idėja pradžia buvo Vilniuje.
– Tai buvo apleistas pastatas, kurį šildyti teko elektra. Mums buvo pasakyta: „Tik pradėkite dirbti ir rasime patalpas, kur galėtumėte išsikelti.“ To pažado ištesėjimo teko laukti 18 metų. Lietuvos AIDS centras buvo reformuojamas, panaikintos visos funkcijos, Sveikatos ministerijos specialistų manymu, nesusijusios su AIDS centro darbu, uždarytas ir reabilitacijos skyrius.
Vėliau įsteigėme visuomeninę organizaciją – susibūrė mano pacientų tėvai ir įkūrėme Lietuvos pagalbos narkomanams fondą. Šis fondas turėjo minimalių lėšų, sulaukė paramos iš užsienio buitine technika, baldais ir net maistu. Šiuo metu šis fondas reorganizuotas į labdaros ir paramos fondą „Nugalėtojų akademija“, kurio pavadinimas kilęs iš Nugalėtojų gatvės Vilniuje.
Anksčiau visi reabilitacijos centrai savarankiškai vykdydavo projektus ir kiekvienas jų gaudavo finansavimą, šiuo metu tai daro Narkotikų, alkoholio ir tabako kontrolės departamentas – visi reabilitacijos centrai yra jo partneriai. Labai palengvėjo administracinis darbas ir atsirado žymiai daugiau skaidrumo skirstant lėšas, renkantis partnerius, nes NKD puikiai mus visus pažįsta ir žino, kaip dirbame.
Mums šiuo metu užtikrintas finansavimas iki 2020 metų (pagal projektą 2014−2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 8 prioriteto „Socialinės įtraukties didinimas ir kova su skurdu“ įgyvendinimo priemonę Nr. 08.3.1-ESFA-V-411 „Asmenų, priklausomų nuo psichoaktyviųjų medžiagų, socialinė integracija“), o NKD deda visas pastangas, kad ateityje gautume biudžetinį finansavimą. Vertiname NKD darbą, nes tai organizacija, kurioje dirba profesionalūs specialistai, išmanantys mūsų problematiką ir norintys padėti spręsti kylančius klausimus.
– Ar yra buvę dienų, kai jums norėjosi viską mesti ir grįžti prie profesinės veiklos teisės srityje.
– Taip, tokie buvo du epizodai. Nei aš, nei mano darbuotojai neturėjome patirties, nes tokie specialistai iš viso Lietuvoje nebuvo ruošiami. Aš su trimis darbuotojais išvykome į reabilitacijos centrą Rygoje. Tai buvo panaši bendruomenė į dabartinę mūsų, tik įsikūrusi Rygos centre. Pamenu, pasisodino mus bendruomenės vadovas ryto rate ir paklausė, ko atvykome – į svečius ar mokytis dirbti. Atsakėme, kad dirbti, tuomet mus mėnesiui priėmė į nekontaktinę fazę, atėmė visas ryšio priemones ir tapome pirmos fazės pacientais. Plovėme tualetus, dalyvavome mankštose, gaminome maistą ir visa kita. Tokie buvo pirmieji žingsniai.
Pirmoji padaryta klaida buvo sprendimas priimti 15 žmonių į naują bendruomenę, su kuriais turėjo dirbti aštuoni tik studijas baigę psichologai, kurie buvo nematę gyvo narkomano, vadovas – teisininkas, nesuprantantis, kas tai per priklausomybė ir kokie jos požymiai, neskiriantis, ar žmogus „apsikaifavęs“, pavartojęs. Kartą ryte ateinu į darbą – visi ryto rate snaudžia. Juos glostau ir klausinėju: „Tai gal blogai išsimiegojote?“ Man atsakė, kad tikrai taip. Paaiškėjo, kad kai naktinis darbuotojas užmiega, bendruomenė naktimis eina į vietinius sodus, skina aguonas, virtuvėje verda „kaifą“ ir visi „šaudosi“. Išvaikiau visą bendruomenę, pusantrų metų darbo nuėjo velniop...
Vėliau bendruomenėje apsigyveno dar 14 žmonių, po pusmečio – vėl visi miega. Padarėme testus – visi vartoję. Su manimi jau dirbo mano psichoterapautas, jis mane mokė ir tuomet kaip stebuklas į rankas pateko monografija apie terapinių bendruomenių steigimą bei funkcijas. Joje aš perskaičiau, kad tam, jog bendruomenė imtų normaliai veikti, reikia 3–4 metų. Tada nusiraminau. Po trejų metų mūsų bendruomenėje reabilitacijos programą baigė pirmoji pacientė, ji vėliau įsidarbino Klaipėdos priklausomybių centre.
– Lietuvoje užsimenama apie siūlymus įteisinti priverstinį nuo priklausomybių kenčiančių žmonių gydymą. Kokia jūsų nuomonė apie priverstinį gydymą?
– Tai būtų prasminga, bet žmogui turi būti duota alternatyva, o jei tiksliau – alternatyvių poveikio priemonių visuma. Jis neturi būti pasodinamas į tokią įstaigą, kur patekdavo priverstiniam gydymui žmonės sovietmečiu. Jei kalbame apie priklausomybę nuo alkoholio, tai būtų prasminga siūlyti pasirinkimą: arba einate gydytis, arba bus nutrauktos visos socialinės garantijos. Išeikite iš darbo ir gerkite, tai jūsų asmeninis pasirinkimas. Jei vartojimo rezultatas bus koks nors nusikaltimas – vėl pasirinkimas: arba keliaujate gydytis, arba bus labai rimtos finansinės pasekmės. Žmogus turi turėti labai rimtą motyvaciją siekti blaivumo.
Nėra sukurtos stebuklingos piliulės, kad žmogus nustotų gerti: jei žmogus pats nenorės – niekas nepadės. Padėti jam to norėti – mes galime labai įvairiomis priemonėmis.
– Po rinkimų valdžia garsiai paskelbė gausybę priemonių, kuriomis planuota kovoti su alkoholizmu. Viena jų – alkoholio kainų didinimas. Kaip manote – tai veiksminga?
– Gal juokaujate? Šią situaciją puikiai iliustruoja anekdotas apie vaiką grįžusį iš mokyklos, kuris savo tėvui pranešė, kad valdžia nusprendė branginti degtinę ir jis tikisi, kad tėvas mažiau gers, o bet tėvo atsakymas toks: „Ne, sūneli, tu mažiau valgysi.“ Dar yra pasakymas, kad brangus tik pirmasis butelis, antrasis ir trečiasis jau kainuoja ne taip brangiai...
– Kas būna tas mygtukas įjungiantis signalizaciją, jog žmogus nori kapanotis?
– Mes savo žargone turime tokius terminus kaip juodoji motyvacija ir baltoji motyvacija. Juodoji – kai žmogus išmestas iš namų ir tikisi, kad parodęs, jog gydosi, viską užglaistys, taip pat, kaip už kokį nors nusikaltimą jau gresia nemaža laisvės atėmimo bausmė, dėl skolų nuolat persekioja prekeiviai narkotikais ar venos taip sušaudytos, kad nėra kur leistis... Beje, mirties baimė jiems nėra motyvas nustoti vartoti. Apie 80 proc. pacientų patenka turėdami juodąja motyvaciją ir tik 20 proc. ateina su baltąja – noru nustoti vartoti. Profesionalų, psichologų, socialinių darbuotojų darbas – daugiausia per šešis mėnesius juodąją motyvaciją pakeisti į baltąją.
