Bet vienu metu laimingoji žvaigždė apsiniaukė ir ėmė krypti vakarop. Vaidmenų šaltinėlis nuseko, reporteriai nusisuko ir Lupe Velez nutarė palikti šį gyvenimą su trenksmu.
Pasipuošė progine suknele, pasidarė vakarinį makiažą, susigarbiniavo plaukus ir po arkliškos migdomųjų dozės gracingai išsitiesė ant buduaro lovos.
Maždaug, imkit mane ir fotografuokit, o nufotografavę dėkit į pirmus puslapius.
Nelaimei, migdomieji ėmė jos skrandyje pyktis su Meksikos kulinariniu paveldu, tad vargšė aktorė vos vos nušliaužė iki unitazo. Kur ją, gedulingai palinkusią, ir rado reporteriai kitą rytą.
Buvo ir nuotraukos pirmuose puslapiuose, tik gal ne visai tokios, apie kokias ji svajojo. Tai dar kartą įrodo, jog ne viskas mūsų gyvenime klostosi, kaip panorėta, tačiau kokiu nors būdu vis tiek susiklostys.
Kiek tiesos šioje istorijoje, gali papasakoti tik Holivudo metraštininkai, tačiau ji velniškai primena socialdemokratijos peripetijas. Ir ne tik mūsiškės.
Tas pat dedasi visoje Europoje. Antai savaitgalį Austrijoje buvo atsisveikinta su nuolatine kone visų pokario koalicijų nare Socialdemokratų partija. Prieš tai Vokietijoje kairieji vos ne vos susirankiojo rekordiškai mažą balsų skaičių nacionaliniuose rinkimuose.
Prancūzijoje socialistų partija nugulė į tokį gilų nokdauną, jog net pats gailestingiausias politinio bokso teisėjas nustotų skaičiuoti iki dešimties.
Nyderlandai, Belgija, Ispanija, kas dar?
Bet būtų labai klaidinga manyti, jog tai visiška kairiosios politikos kapituliacija.
Anaiptol. Didžiojoje Britanijoje po poros metų visai realu sulaukti J.Corbyno leiboristų daugumos, kuri bus taip toli kairėje, kad iš čia net nematyti.
JAV demokratai tolsta vis labiau nuo centro link B.Sanderso nemokamo interneto, švietimo ir sveikatos apsaugos.
Vadinasi, galima padaryti dvi išvadas.
Iš pradžių – labiau pesimistinę. Žmonių lūkesčių ir realybės žirklės išsiplėtė taip smarkiai, jog renkamasi bet kuri alternatyva, kad tik ji neturėtų nieko bendro su vakarykšte diena, kad ir kokia ji patikima ar saugi atrodytų.
Ir vis labiau vienai nuo kitos tolstant kairei ir dešinei, vis liūdnesnis rytojus šviečiasi centrui, kuriam, kaip žinome, anksčiau ar vėliau teks kuopti abiejų kraštutinumų priskaldytas malkas, pridaužytas šukes ir valyti pritapnotas grindis.
Kodėl? Ogi todėl, kad niekas žmonijos istorijoje neįtikino, kad radikalios pozicijos gali sukurti ką nors konstruktyvaus ir normalaus. Jų visa esybė – protestas prieš normalumą, nes jo, girdi, neužtenka visiems.
Antroji išvada gal labiau optimistinė, nors irgi ne itin. Visai neseniai uždarytas spausdintas populiariausio Didžiosios Britanijos moteriško žurnalo „Glamour“ variantas.
Dar anksčiau simboliškai, vydamasis rekordiškai mažus savo „Playboy“ tiražus, mirė H.Hefneris. Ir vienas, ir kitas faktas liudija tradicinį interesų ratą tenkinančios informacijos ir pramogos merdėjimą.
Žmonės vis labiau ima dalytis pagal daug labiau specializuotas ir siauras interesų grupes.
Kitaip tariant, labai konkrečią imigracijos, islamizacijos, gyvūnų teisių, kojinių dėvėjimo atvirkščiai ar dar kokią nors temą daug lengviau perprasti nei abstrakčią socialdemokratinę, konservatyviąją ar liberalią ideologiją.
Ir taip, ko gero, bus iki tol, kol iš dyko buvimo susmulkėję mes pridirbsime ko nors monumentalaus, o tada sėsime ir vėl bandysime susitarti iš naujo dėl fundamentalių visuomenės gyvavimo principų ir mechanizmų, o ne dėl pavieniams interesams prikabintų kvotų.
Procesas – ne pats maloniausias, tačiau, kaip įrodo Lupe Velez istorija, tegul ir ne pažodžiui, bet kažkaip mūsų norai išsipildys.
