„Iš pradžių gėriau alų, po to – degtinę. Po kiek laiko ir ji pasidarė per silpna, todėl perėjau prie spirito, vėliau prie burnos skalavimo skysčio, teko ragauti ir langų ploviklio. Taip risdamasis net nepastebėjau, kaip atsidūriau dugne“, – savo praeities neslėpė 52 metų Romualdas Lebedaitis.
7 metus nė dienos be alkoholio neištvėręs vyras dabar negeria jau vienuolika metų ir per tą laiką suprato, kad labai nori padėti tokiems pat, koks buvo jis, – benamiams ir alkoholikams.
Gerti R.Lebedaitis pradėjo 1995 metais, taip malšindamas skausmą po sūnaus žūties. Stikliukas po stikliuko, ir po ketverių metų vyras buvo priverstas palikti namus, žmoną ir dvi dukteris.
„Gyventi namuose jau negalėjau, išėjau į gatvę. Teko nakvoti ir stotelėse, ir po tiltu“, – prisiminė R.Lebedaitis.
Iš liūno ištraukė tikėjimas
Kartą vyro pasigailėjęs pažįstamas policininkas davė jam seno degalinės pastato durų raktus ir liepė saugoti ten įrengtą automobilių aikštelę.
Visus gautus pinigus vyras išleisdavo alkoholiui – vos pabudęs puldavo ieškoti ne duonos, o butelio.
Brangesnius gėrimus pakeitė pigūs chemikalai, o R.Lebedaitis, kaip pats sako, pradėjo nebesuprasti, kaip prarado net žmogiškąjį pavidalą.
2006 metais jo gyvenimą pakeitė tikėjimas. Jį atsitiktinai susirado bažnyčios „Naujoji karta“ atstovai ir pasiūlė pas juos apsilankyti.
„Nuėjau. Jau per Atgailos maldą Dievas mane taip palietė, kad aš, 23 metus rūkęs, iškart mečiau tai daryti. Su alkoholiu taip lengva nebuvo. Į bažnyčią ateidavau blaivus, o išėjęs iš jos vėl eidavau gerti“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo R.Lebedaitis.
Pasak jo, nors ir nemetė gerti, lankydamas bažnyčią tapo daug atviresnis.
Kai pastorius Vaidas Vyšniauskas pasiūlė surasti darbą ir išnuomoti kambarį, vyras sąžiningai prisipažino, kad du tris mėnesius padirbs, o po to viską pragers. Tada jam buvo pasiūlytas kitas variantas – reabilitacijos centras.
Į alkoholį net nežiūri
R.Lebedaitis sutiko ir, baigęs gydymo kursą, dabar negeria nė lašo. Atsisako net per Naujuosius metus pasiūlytos šampano taurės.
„Net nebandau apgaudinėti savęs, kad bokalas alaus ar šampano taurė man nepakenks. Žinau, jei paimsiu vieną stiklinę, bus ir antra. Ne iškart, bet po savaitės, po mėnesio, o tada jau laukia velnias: „Ateik čia, drauguži“, – kalbėjo R.Lebedaitis.
Per tą laiką, kol negėrė, R.Lebedaitis susirado darbą, sumokėjo už abiejų dukterų mokslus, išleido jas į gyvenimą ir dabar bendrauja tiek su jų vyrais, tiek su anūkais. Jis ir pats susirado kitą žmoną, o baigęs Biblijos koledžą Ukrainoje nusprendė, kad jo gyvenimo tikslas – padėti kitiems žmonėms.
„Pats buvau jų kailyje ir dabar noriu suteikti galimybę bei viltį ir jiems“, – tikino R.Lebedaitis.
Norą įgyvendino kartu
Tokia galimybė R.Lebedaičiui atsirado, kai jis išgirdo apie M.Balčiūno veiklą, – susisiekęs su juo papasakojo apie savo norą padėti kitiems.
Abu vyrai nusprendė, kad naujo gyvenimo yra nusipelnę ne tik į kvaišalus įnikę žmonės, bet ir kita niekam nerūpinti, daugeliui pasišlykštėjimą kelianti visuomenės dalis – benamiai.
M.Balčiūnas su R.Lebedaičiu ir reabilitacijos centro nariais pradėjo važinėti po miestus ir įkalbinėti benamius keisti gyvenimo būdą.
Daugelis į tokius pasiūlymus tik numodavo ranka, tačiau atsirado ir tokių, kurie sutiko pabandyti gyventi kitaip.
Juos 35 metų M.Balčiūnas įkurdino reabilitacijos centruose, o vėliau perkėlė į Lazdėnus (Elektrėnų savivaldybė), kur kaimo pakraštyje esančiame sename name žmonės pradėjo naują gyvenimo etapą.
R.Lebedaitis, puikiai išmanantis alkoholikų ir benamių problemas, šiame centre tapo ir mokytoju, ir prižiūrėtoju.
Laukia griežta dienotvarkė
„Tai ne nakvynės namai, bet krikščioniškas centras. Iš jo negali išeiti bet kada, prisigerti ir vėl grįžti pernakvoti. Jei taip būtų, nematyčiau tokio centro prasmės“, – pasakojo M.Balčiūnas.
Benamiai reabilitacijos centre gyvena pagal griežtą darbotvarkę: nustatytu laiku keliasi, susitvarko, pasimeldžia, pusryčiauja. Pavalgius jų laukia psichologinė paskaita arba Biblijos skaitymas, po jų – darbas, kurio naujai įrengtame centre netrūksta: reikia sutvarkyti tiek kiemą, tiek pastato vidų.
Po pietų vėl einama dirbti, sportuojama, o po vakarienės laukia bendras pokalbis – aptariama, kas nuveikta per dieną ir kokių problemų buvo iškilę.
Kažkas keikėsi, kažkas pykosi, kažkas bandė paslapčia parūkyti. Visas naujųjų gyventojų nuodėmes R.Lebedaitis kruopščiai fiksuoja sąsiuvinyje, o vėliau visi kartu aptaria ir sprendžia, ką daryti, kad tai nepasikartotų.
Draudžiama net rūkyti
„Mes nenorime, kad jie keiktųsi, pyktųsi. Neleidžiame ne tik gerti, bet ir rūkyti. Taisyklės čia griežtos. Rūkei? Atleisime tau kartą, nepaklusai – eik iš kur atėjęs. Jei jau žmogus nusprendė keisti gyvenimą, tai turi būti daroma rimtai“, – nuolaidų nežadėjo M.Balčiūnas.
Panašią praktiką jis taiko ir narkomanų reabilitacijos centre. Kaip ten, taip ir čia pirmą mėnesį žmogui neleidžiama palikti centro teritorijos.
Jis turi stengtis, dirbti, atlikti savo pareigas – prižiūrėti vištas, ožkas, daržus ar visiems ruošti maistą.
Tik tada, kai žmogus įgyja pasitikėjimą, jam leidžiama išeiti į kaimą, parduotuvę, tvarkyti bendruomenės reikalus, dar vėliau leidžiama išvykti ir į Vilnių ar kurį kitą miestą.
Abstinenciją lydi fantazijos
„Kol kas turime vieną neįgalųjį – Aleksandrą Chobotovą, bet manau, kad ateityje centre galės gyventi ir daugiau, Romas susitvarkys“, – neabejojo M.Balčiūnas ir aprodė centrą.
46 metų Aleksandras, kai lankėmės reabilitacijos centre, gyveno tik parą. Pernai lapkritį kairės kojos netekusį vyrą purto drebulys, o jam kalbant dreba net balsas.
Vyrą vis dar kankina sunkios pagirios, todėl susikalbėti su juo sunku.
Pasiteiravus apie buvusį gyvenimą A.Chobotovas pradeda pasakoti, kad yra kalėjęs, anksti neteko tėvų, o kartu ir namų.
Nuo 16 metų vartojo narkotikus, būdamas 40-ies juos metė, tačiau surado kitą „guodėją“ – alkoholį.
Pastaruoju metu jis esą negėrė, gyveno Vilniuje, nakvynės namuose, kuriuose buvo leidžiama pasilikti ir dieną, tačiau suprato norįs tarnauti Dievui, todėl paskambino M.Balčiūnui ir pasakė: „Pasiimk mane.“
„Fantazuoja jis viską, mes jį pasiėmėme iš autobusų stoties, kur gyveno ant suoliuko. Koją irgi per tokį gyvenimą prarado – leidosi narkotikus, įsimetė kažkoks užkratas, tad teko amputuoti“, – vėliau paaiškino M.Balčiūnas.
Atsiskleidė virėjo gabumai
„Po trijų keturių mėnesių pasikeis ir jis – išgaruos visi garai, visi burbuliukai, pradės kitaip mąstyti. Svarbiausia, kad žmogus pats norėtų keistis“, – optimistiškai į Aleksandro ateitį žvelgė R.Lebedaitis.
Tokio pasikeitimo pavyzdys yra Genadijus Petrovičius. „Lietuvos ryto“ žurnalistams bendraujant su centro gyventojais jis visą laiką sukiojasi virtuvėje.
„Gaminu visiems valgyti – mano patiekalai vaikinams patinka“, – didžiuodamasis sakė 50 metų vyras.
Kulinaro talentą G.Petrovičius sakė atradęs tik prieš porą mėnesių, kai pateko į M.Balčiūno ir R.Lebedaičio globą: „Anksčiau gaminti net nereikėjo, valgydavau tai, ką rasdavau konteineriuose.“
Pragėrė šeimą ir namus
G.Petrovičius benamiu buvo apie trejus metus. Gėrė jis seniai, bet gyvenimas pradėjo ristis žemyn, kai pasikorė sūnus.
Pabradėje gyvenęs vyras tada išsiskyrė su žmona, iš mažo miestelio persikraustė į sostinę, o netrukus prarado ir paskutinį prieglobstį, į kurį galėjo sugrįžti, – namus.
„Gėriau, bijojau, kad mane gali apgauti svetimi, bet apgavo savi. Patikėjau butą seseriai, kuri negėrė, tačiau ji tą būstą pardavė, išvyko gyventi į Londoną, o man numetė 100 litų, ir likau be nieko“, – pasakojo G.Petrovičius.
Vilniuje Genadijus sutiko pažįstamą, su kuriuo kartu rinkdavo butelius, metalą, prašydavo išmaldos ir kasdien gerdavo.
„Gyvenau visur – rūsiuose, po balkonu, kol pasirodė M.Balčiūnas ir pasiūlė persikraustyti pas jį. Bet ir tada ne iš karto sutikau, demonas nepaleido, draugai atkalbinėjo, tik kai Marijus pasirodė antrą kartą, pasakiau: viskas, einu“, – kalbėjo G.Petrovičius.
Reikia žmonių pagalbos
Paklausti, ar nesunku pratintis prie naujų namų ir naujo gyvenimo, visi centro gyventojai šypsojosi ir aiškino, kad atvykus čia svarbiausia turėti tikslą: „Reikia norėti širdimi, ko norėsi, tą pasieksi, kai norėsi rasti butelį, rasi jį, o kai nenorėsi, neieškosi.“
Didelę darbo patirtį su narkomanais jau turintis M.Balčiūnas jiems pritarė, tačiau sakė, kad tikslui pasiekti dar reikia ir kitų žmonių pagalbos.
Jos jis pasigenda labiausiai. Namas, kurį reabilitacijos centrui panaudos sutartimi suteikė Elektrėnų savivaldybė, seniai nematęs remonto – dažai apsilupę, pro plėvele uždengtus langus švilpauja vėjas, o pro kiaurą stogą varva vanduo.
M.Balčiūnas skubiai ieško pinigų namui remontuoti, tačiau, be tos pačios Elektrėnų savivaldybės, jam nelabai kas padeda.
Benamiai valdžiai neįdomūs
„Kartais pradedu galvoti – gal ką nors ne taip darau, ne taip elgiuosi. Dabar daug kalbama apie tautos blaivinimą, bet šie žmonės ir toliau lieka niekam nereikalingi, nėra jokių programų, kurios padėtų atsistoti ant kojų.
Mes jais užsiėmėme, bet, pasirodo, ir tai niekam neįdomu.
Jau net nežinau, kur kreiptis, gal į prezidentę, sveikatos apsaugos ministrą, Seimo narius, Vyriausybę, statybos įmonių vadovus, verslininkus? Žmonės, išgirskite mus ir padėkite“, – kalbėjo M.Balčiūnas.
Reabilitacijos centro vadovas sakė, kad labiausiai reikia statybinių medžiagų arba pinigų stogui remontuoti ir palėpei įrengti.
Tada galėtų priimti ne dvidešimt, kaip dabar, o pusšimtį žmonių, kurie turėtų galimybę sugrįžti į gyvenimą.
