A.Ardzijauskas – patyręs bėgikas. Jis yra nuo Los Andželo iki Niujorko perbėgęs JAV, apibėgęs visą Baltijos jūrą, laimėjęs 10 parų bėgimo ultramaratoną JAV. Jo bėgimų sąraše – ir keturi klasikiniai Vilniaus maratonai.
Tačiau bėgimas iš Dakaro į Vilnių – išskirtinis.
„Pradėsiu Senegalo sostinėje Dakare, tada – Mauritanija, Vakarų Sachara, Marokas, Ispanija, Prancūzija, Italija, Austrija, Slovakija, Lenkija ir Lietuva. Vasario 16-ąją finišuosiu Vilniuje.
Galbūt į maršrutą dar įtrauksiu ir Baltarusiją, tačiau tai priklausys nuo laiko, kilometražo, savijautos“, – pasakojo A.Ardzijauskas.
– Kadaise Dakaro ralis vykdavo tose vietovėse, kuriomis ketinate bėgti, tačiau dėl nuolatinių pavojų ralį nutarta perkelti į Pietų Ameriką. Ar jūs nesibaiminate dėl savo saugumo?
– Ten iki šiol europiečiai rengia ir dviračių, ir automobilių lenktynes. Tai gal nėra taip jau ir pavojinga?
Be to, susiekėme su mūsų šalies garbės konsulais Senegale, Mauritanijoje ir jie parūpino savotišką apsaugą, kuri lydės mūsų komandą.
Kita vertus, nėra ko bijoti iš anksto. Jeigu kelionės metu atsiras dėl ko bijoti, tai tada ir bijosime.
– Kiek žmonių jus lydės?
– Vienas vietinis vaikinas ir operatorius bei fotografas iš Lietuvos – jie važiuos automobiliu. Mediko nebus.
Lietuvių komanda po mėnesio pasikeis. Dar po mėnesio atvyks kiti. Iš viso pasiruošę aštuoni žmonės.
Miegosime arba automobilyje, arba palapinėje.
– O kokia artimųjų reakcija? Jie jus palaiko?
– Šiuo atveju viskas paprasta. Aš bėgu, ir tiek. O artimieji neturi pasirinkimo: arba jie mane palaiko, arba... palaiko. Kitų variantų nėra.
– Kiek daugiausia kilometrų jūs esate nubėgęs be pertraukos?
– Niekada apie tai negalvojau, bet dalyvaudamas 24 val. bėgime per parą nubėgau 218 km.
O per 6 ar 10 parų bėgimus įveikiu po 160 km ar 190 km per parą.
– Tokiems bėgimams reikia daug ištvermės. Iš kur jos semiatės?
– Bėgimas yra mano gyvenimo būdas.
Man nėra sunku bėgti, tai darau savo malonumui, o kiek pavyksta, tiek ir nubėgu.
– Ar bėgimams rengiatės ir dalyvaujate už savo lėšas, ar turite rėmėjų?
– Didelė dalis bėgti reikiamų lėšų yra asmeninės, o kita – rėmėjų. Teko ieškoti rėmėjų ir bėgimui iš Dakaro.
– Kodėl renkatės tokius ilgus bėgimus?
– Tai yra mano vaikystės svajonės dalis. Arba plano, kurį noriu įgyvendinti. Iš pradžių rinkdavausi trumpesnius bėgimus – 2 ar 4 dienų.
Po to buvo 10, 40, 50, 60 dienų bėgimai. O šį 8 tūkst. kilometrų bėgimą tikiuosi įveikti net per 80 dienų. Jeigu prasčiau seksis – per 100.
– Dirbate ugniagesiu gelbėtoju. Kada randate laiko ilgiems bėgimams?
– Didelė mano bėgimų dalis priklauso nuo to, kokią dalį atostogų galiu jiems skirti.
Prieš keletą metų ketindamas nubėgti iš Los Andželo į Niujorką atostogų turėjau tik 80 dienų. Tad teko atitinkamai ir maršrutą, ir greitį pasirinkti, kad spėčiau įgyvendinti šį tikslą. Dakaro bėgimui esu sukaupęs 110 atostogų dienų.
– Apie ką galvojate bėgdamas ilgas distancijas: laukiančius pietus, poilsį? Ar negalvojate nieko?
– Kiekvienas bėgimas yra išskirtinis – jie niekada nebūna vienodi, nes keičiasi vaizdai, bėgimo greitis, aplinka, todėl niekada nebūna nuobodu.
Didelę dalį bėgimo tikrai galvoju ne apie maistą, o apie tai, kas dar yra negerai, visada stengiuosi palaikyti laikyseną, save kontroliuoti.
Niekada bėgdamas neklausau muzikos.
Noriu girdėti save, matyti, kas dedasi aplinkui, o muzika labai blaško.
Gal tam tikrais atvejais ji padeda, bet man niekada nereikėjo stimuliatoriaus iš šalies.
– O jūsų bėgimo bateliai ar skiriasi nuo įprastinių?
– Tikrai ne. Aviu įprastus, tiktai jų turiu keletą rūšių. Juos renkuosi atsižvelgdamas į trasą, jos ilgį, oro sąlygas.
Ir šiam bėgimui pasiimsiu kuo daugiau įvairiomis oro sąlygomis tinkančių sportinių batelių.
– Kokia jūsų svajonė, susijusi su bėgimu?
– Vaikystėje buvau patyręs traumą ir pažadėjau sau, kad tikrai vėl pradėsiu bėgioti.
Tuomet pamaniau, kad galbūt kada nors pavyks apibėgti Žemės rutulį. Ši svajonė formuojasi jau kelis dešimtmečius, man jos dar nepavyko įgyvendinti, bet po truputį einu link to.
– Plaukiko Vidmanto Urbono žygių tikslas – ekologija. Kam skirti jūsų bėgimai?
– Manau, kad mano bėgimai parodo, kad tai nėra kai kas, ko reikėtų vengti.
Kad bėgti yra didelis malonumas, pabuvimas gamtoje, skirtinguose žemynuose, vietose.
Kartais manęs klausia, kaip save įvardinčiau: kaip bėgiką, keliautoją ar turistą? Atsakau, kad tai yra viskas viename, bėgimas man leidžia viską suderinti.
