Socialdemokratų vedlys Gintautas Paluckas vakar džiugiai pranešė, kad partija Seime turės frakciją, prie jos prisidėjus buvusiai liberalų atstovei D.Šakalienei. Iš pradžių ji buvo „valstiečių“ frakcijoje.
Opozicine pasiskelbusioje Socialdemokratų partijos frakcijoje kol kas yra septyni politikai – D.Šakalienė, Julius Sabatauskas, Algirdas Sysas, Algimantas Salamakinas, Raminta Popovienė, Rasa Budbergytė ir Juozas Olekas. Pastarasis išrinktas frakcijos seniūnu, J.Sabatauskas – pavaduotoju.
– Prieš kelias savaites sulaukusi G.Palucko siūlymo prisidėti prie partijai lojalių parlamentarų teigėte, kad negalite palikti liberalų jiems sunkiu metu. Kas pasikeitė? Neatrodo, kad liberalų vargai jau baigėsi, – „Lietuvos rytas“ paklausė D.Šakalienės.
– Tuo metu Liberalų sąjūdžiui buvo labai svarbus metas – jam buvo pareikšti įtarimai. Tikrai negalėjau jo palikti, buvo svarbu parodyti, kad aš matau liberalizmo ideologijos svarbą. Bet problemas, kurias dabar sprendžia, jie spręs dar labai ilgai, ir mano išėjimas nieko nekeičia. Ar bus trylika, ar keturiolika narių liberalų frakcijoje – nedidelis skirtumas. Nuoširdžiai linkiu jiems sėkmės – išsiskaidrinti ir išsigryninti.
Nesu Liberalų sąjūdžio narė ir, man atrodo, labai svarbu suprasti skirtumą tarp tų dviejų žingsnių, kuriuos aš labai sunkiai padariau. Taip nutiko ne dėl to, kad blaškausi ar nežinau, ko noriu.
– Bet būtent taip ir atrodo.
– Birželį, kai palikau Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakciją, ne aš viena nusivyliau skirtumais tarp šios partijos rinkimų pažadų ir veiksmų gavus valdžią.
Taip, tuo metu tai buvo ne vien vertybinis, bet ir emocinis sprendimas – tiesiog buvo per sunku būti su tais žmonėmis, kurie žadėjo viena, o daro kita.
Tada perėjau į opoziciją. Iš tiesų kitų alternatyvų ir nebuvo. Kaip žinote, tarp socialdemokratų tada dar buvo žmonių, vadinamųjų bebrų, taip pat nacionaliniam saugumui pavojingų asmenų, su kuriais sąžiningam politikui neįmanoma bendradarbiauti.
– Vis dėlto neatsakėte į klausimą, kas pasikeitė, kad per kelias savaites padarėte tokį kūlverstį?
– Išsigrynino socialdemokratai, Gintautas (Paluckas. – Red.) padarė tai, ką žadėjo prieš tapdamas partijos vadovu, – pradėjo formuoti tikrą socialinę politiką, kurios Lietuvoje dar nebuvo, tačiau jos labai reikia.
Man labai patinka, kad, tarkime, pilietinių ir politinių teisių kontekste liberalai ir socialdemokratai daugelį dalykų vertina vienodai. Bet, kalbant apie ekonominius ir socialinius dalykus, mano pažiūros artimesnės socialdemokratams.
– Vis dėlto gana sunku suprasti, kokios jūsų politinės pažiūros. Gal galite atskleisti, kokios jos šiuo metu?
– Jos nepasikeitė. Mano politinės pažiūros iš esmės yra surašytos Žmogaus teisių konvencijoje. Tikroji socialdemokratinė politika artima šiai konvencijai.
Tai yra ne tik pilietinių ir politinių teisių gynimas, bet ir socialiai jautri kairioji politika.
– O jums pačiai galva nesisuka nuo tokių staigių posūkių?
– Tai buvo labai apgalvoti sprendimai, jie turi labai skirtingą pagrindą. „Valstiečiais“ nusivyliau ne aš viena, bet didesnioji visuomenės dalis – galbūt dėl to ir turime tiek daug populistinių burbulų, o nėra normalios socialdemokratinės politikos.
– Nemanote, kad bėgiodama iš vienos frakcijos į kitą prisidedate prie tų burbulų kūrimo? Juk trys frakcijos per metus – solidus kraitis.
– Seime yra politikų, kurie savo pažiūras yra pakeitę po penkis kartus. Aš savo pažiūrų nekeičiu.
– Ar frakcijas kaip kojines keičiantys politikai yra geras pavyzdys?
– Nėra gerai, kai žmonės išduoda savo pažiūras ir vertybes, bet aš to nepadariau.
– O kaip rinkėjai? Nesijaučiate juos apgaudinėjanti?
– Man rinkėjai rašo sveikinimus, kad nebijau priimti nepopuliarių sprendimų. O po metų pamatysite, kad daugiau pokyčių nebus, ir bus aišku, kodėl taip pasielgiau.
– Vargu ar daugelis tuo tiki. Konservatoriai juokais jau raginami nesnausti, nes jų frakcijoje dar nebuvote.
– Mūsų visuomenė linkusi tyčiotis, bet nesigilinti į esmę. Reikia atskirti skirtingus dalykus: viena, kai žmonės verčia kailį dėl to, kad jiems taip patogiau, visai kita, kai žmogus, norėdamas likti ištikimas savo pažadams ir vertybėms, nepopuliarų sprendimą daro nebijodamas sulaukti paniekos ar patyčių. Būtent tai ir darau.
