Ilgai galvojau, ką tai galėjo reikšti, bet slaptą įkliuvusio graužiko prasmę suvokiu tik dabar, praėjus metams po rinkimų. Valdžios koridoriuose klaidžioja jau kiti tamsūs siluetai, o į sultingą kumpį suleisti dar aštresni dantys, tačiau žaidimas „Laboratorija“ tęsiasi.
Balti chalatai anapus stiklo pasikeičia kas ketverius metus, tiriamųjų populiacija tolydžio mažėja, tačiau mokslinio smalsumo įkarštis neblėsta, o bandymų sąrašas atrodo begalinis. Tiesa, ir bandomieji nelabai priešinasi.
Daugiausia idėjų sukurta švietimo ir sveikatos apsaugos srityse. Juk abi – gyvybiškai svarbios valstybėje, kuri per ketvirtį amžiaus prarado kone milijoną gyventojų, o čia vis dar gyvenanti tauta yra viena sparčiausiai nykstančių pasaulyje. Klaidų čia negali būti!
Su švietimu eksperimentuoja kas tik netingi, bet moksleivių šalyje kasmet mažyn, o jų žinios – vis skurdesnės. Sveikatos popieriai – dar prastesni. Lietuva yra viena sparčiausiai senėjančių visuomenių Europoje, todėl pensininkų turime iki valiai. Argi ne miela ši bandomųjų armija? Jie aklai tiki žmonių su baltais chalatais kalbomis, o V.Andriukaitį ir kitus iškilius tyrėjus net myli.
Su pastarojo išganingu persikėlimu į Briuselį trumpam atsikvėpusi Lietuvos medikų bendruomenė dabar jau supranta: ano vyro siautėjimai tebuvo apšilimas prieš tai, kas prasidėjo išaušus naujam valstietiškam rytui.
Baltosios pelės į valdžią šįkart išsirinko dar pilkesnes būtybes, o kai kurioms jų šiltas valdiškas lizdas apskritai buvo pirmasis gyvenime gautas mokamas darbas. Tad ar nuostabu, kad laboratorijoje tapo gyventi dar įdomiau?
Štai kad ir svarbi senėjančios ligotos visuomenės gyvenimo dalis – medikamentai. Nauja valdžia viską sureguliavo pagal savo gyvenimišką patirtį, kuri moko vartoti kuo pigesnius, nukopijuotus, o dažnai ir padirbtus gaminius. Rankines ir striukes iš turgaus, vaistus iš turgaus.
Ir išmušė generinių vaistų metas. Tai – kopijos, kažkelintas vanduo nuo kisieliaus, kurio neleistų sau gerti net labiausiai nususęs arklys. Bet tai puikiai tinka Lietuvos pensininkams, kurie saujomis žeriasi į burną pigų placebą ir gausiais būriais keliauja į geresnį pasaulį, šitaip sutaupydami vieną kitą milijoną skylėtame pensijų fonde. Jeigu toks yra planas, reikia pripažinti, jis veikia. Ir jau nelabai toli yra ta diena, kai bus galima dainuoti: „Nors mūsų pasauly tik du milijonai“.
Sistema per metus ištobulinta taip sklandžiai, kad vaistininkai rizikuoja prarasti darbą, jei parduos per daug originalių patentinių vaistų, o ne pigiausių kopijų. Prieš įmušant į kasą jam prieš nosį ekrane užsidega spalvos kodas. Juoda – originalas, kurio mūsų valstybė nekompensuoja. Žalia – generinis marmalas, puiku. Viskas sistemoje registruojama, tad per mėnesį „neteisingai“ prekiavęs ir žmonių pagailėjęs farmacininkas labai rimtai rizikuoja.
Arba štai – gydytoja. Dirba metų metais ir niekas jos kaip reikiant nepatikrina. Tik kyšt – ir yra Sveikatos įstatymo pataisų projektas dėl medicinos personalo konkursų. Kas penkerius metus visi – nuo vyr. gydytojų iki specialistų – privalo įveikti ministerijos patikros procedūras. Nes juk gydytojų pas mus verkiant per daug, dalį jų reikėtų optimizuoti.
Ar tokiai tvarkai įsigaliojus kas nors dar ryšis važiuoti dirbti į provinciją, vežtis kartu šeimą, kurtis? Kad po penkerių metų galbūt liktų be darbo ir pajamų, nes neįtiko kokiam nors biurokratui.
Ir visa tai – tik vieno didelio jau trečią dešimtmetį paišomo paveikslo potėpiai. O jo kamputyje kreiva ranka pakeverzotas skaičius 1000. Tiek eurų gauna patyręs medikas valstybinėje medicinos įstaigoje. Kaimyninėse šalyse atlygis skiriasi jau ne procentais, o kartais.
Idėjų dar daug, baltų pelių – iki valiai. Kas sugalvos naują smagų eksperimentą?
