nukerta – žmogus anapilin iškeliauja. Yra daugybė literatūros kūrinių apie žmogaus ir gamtos ryšį, kad ir R.Granausko „Gyvenimas po klevu“.
Mero R.Šimašiaus gyvenimas susietas su kalnu. Su yrančiu Gedimino kalnu, kurį sostinės vadovas mato pro savo buto langą.
Visos mero nelaimės prasidėjo su Gedimino kalno griūtimi. O pirmųjų nerimo ženklų galima buvo įžvelgti jau praėjusių metų vasarį – kartu su nuošliauža kalno šiauriniame šlaite.
Netrukus po to, kai Gedimino kalnas ėmė slinkti, lyg adata į balioną R.Šimašiui dūrė oponentas A.Zuokas. Iš tiesų sprogdindamas balionus buvęs meras vardijo R.Šimašiaus per metus nuveiktų darbų burbulus.
A.Zuokas kritikavo miesto vadovą už tai, kad sostinė prarado viziją, ambicijas ir energiją. Per metus neparengta jokių gerų investicinių projektų.
Investicinius projektus galima užmiršti ir šiemet, o Gedimino kalnas toliau griuvo.
Šių metų kovą pradėjo gąsdinti dar viena nuošliauža – pietrytinėje šlaito pusėje.
Kovo mėnesį R.Šimašiui suskambo dar grėsmingesnis įspėjimas, šį kartą jau iš paties premjero S.Skvernelio lūpų. Jis pareiškė, kad vienintelis R.Šimašiaus darbas buvo nupjauta tuja.
Dar kartą žmogaus ir gamtos ryšį liudijanti tuja buvo minima kartu priduriant sostinėje nebaigtus darbus, neįvykusius numatytus dalykus.
Dar viena Gedimino kalno nuošliauža spalį vilniečius privertė kalbėti apie naują visos Lietuvos gėdą.
Spalį R.Šimašiui reikalai pašlijo ne tik savivaldybėje, bet ir jo vadovaujamame skandalų purtomame Liberalų sąjūdyje. Atsistatydino du partijos vadovo pavaduotojai, apie pasitraukiną prabilo ir pats R.Šimašius.
Per rudens darganas bėdos užklupo ne tik Gedimino, bet ir Trijų Kryžių kalną. Pavasarį atsivėręs plyšys Vilniaus simbolyje po smarkaus lietaus ėmė didėti.
Ir čia prasidėjo savivaldybės administracijos direktorės A.Vaitkunskienės ir dviejų jos pavaduotojų atleidimo epopėja. Vieną pavaduotojų pavyko atleisti anksčiau, kitą – šią savaitę, bet A.Vaitkunskienė pasirodė esanti kietas riešutėlis.
Dar blogiau. Kai taryba šią savaitę administracijos vadovės neatleido ir taip patvirtino pasitikėjimą ja, R.Šimašiaus reputacija dar labiau pašlijo.
O čia dar Azerbaidžano verslininkai panūdo Profsąjungų rūmus ant Tauro kalno priglobti. Tuos, kurių šeimininke savivaldybė ketino tapti.
Ne, bent Tauro kalnas negriūva, bet Profsąjungų rūmai – taip. Kaip ir šimtmetį puoselėta idėja toje vietoje įkurti Tautos namus.
Trumpai tariant, ne kokias naujienas R.Šimašiui pranašauja Vilniaus kalvos. Jeigu jau jis neįsiklauso į sąjungininkų ir priešų žodžius, tai tegul bent į yrantį kalną pažvelgia.
„Sostinė“
