Kartu su A.Ramanausku-Vanagu kovojęs ir bunkeriuose slėpęsis J.Jakavonis-Tigras atsiduso: „Man sunku suvokti protu kaltinimus žmogui, kuris kovojo ir viską paaukojo Lietuvai.“ J.Jakavonio-Tigro sodyboje, kurioje iki šiol tebegyvena su dukterimi Angele, buvo įrengta slėptuvė, kurioje slėpėsi ir jis, ir E.Zuroffo bei R.Vanagaitės purvais apipiltas A.Ramanauskas-Vanagas.
Tuo tarpu E.Zuroffas yra pareiškęs, kad garsusis partizanas susijęs su žydų žudynėmis, buvo KGB agentas.
Žieminio bunkerio neišdavė
Gerai A.Ramanauską-Vanagą pažinojęs J.Jakavonis įsitikinęs, kad tokiais dalykais kaltinti jo buvusį bendražygį – šventvagiška. Kankinamas jis išdavė tik vieną bunkerį, žinodamas, kad jis tuščias ir jame jokių dokumentų nėra.
Tačiau apie bunkerį J.Jakavonio sodyboje A.Ramanauskas-Vanagas nepasakė. O juk apie jį žinojo vos keturi partizanai. Nors aplink miškuose buvo įrengtos bent aštuonios slėptuvės, bunkeris J.Jakavonio-Tigro namuose buvo itin slaptas.
Kodėl partizanai jį taip slėpė? Anot J.Jakavonio, tai buvo žieminis bunkeris, kuriame partizanai slapstėsi žiemą. Čia J.Jakavonis šyptelėjo: tą bunkerį iškasė per dvi dienas, o dabar, kai jis buvo atkuriamas, darbavosi gal savaitę.
Tiesa, kai bunkeris buvo kasamas, atėję Nedzingės partizanai jį užmatė. Tačiau A.Ramanauskas-Vanagas liepė jiems pasižadėti, kad apie tai nepasakos net savo bendražygiams.
Spėjo laiku pasislėpti
Galima sakyti, kad J.Jakavonis išgelbėjo gyvybę. Sužinojęs, kad aplinkinėse sodybose daug kareivių atlieka kratas, tą bunkerį savo sodyboje nusprendė geriau užmaskuoti, o pats atlikęs darbą pasislėpė. Po kelių minučių sodyba jau buvo apsiausta kareivių.
Savo atsiminimuose A.Ramanauskas-Vanagas pasakojo, kad slėpdamasis bunkeryje užsidegė lempą ir ėmė rašyti, ką jaučia prieš mirtį.
Prirašė visą sąsiuvinį, lempa užgeso, o slėptuvėje ėmė trūkti deguonies. J.Jakavoniui sesuo davė žinią, kad pavojus praėjo. Dėl visa ko jis dar apibėgo pamiškę, apžiūrėdamas, ar nėra palikta slapukų. Bet bunkerio, virš kurio buvo apie dvdešimt centimetrų velėnos, persekiotojai nerado.
Apie žudynes būtų pasakoję
„Bylas, kuriose parašyta, kad A.Ramanauskas-Vanagas yra banditas, kūrė priešai. O dabar tai kartoja“, – atsiduso J.Jakavonis.
Tardomas A.Ramanauskas-Vanagas papasakojo tik mažą dalelę to, ką žinojo. O ar galėjo jis būti susijęs su žydų žudynėmis?
„Aš jau būčiau žinojęs. Kokia nors kalba būtų tikrai buvusi“, – tvirtino A.Ramanausko-Vanago bendražygis. Jį pažinoję partizanai tikrai būtų papasakoję.
Relikvijų sodyboje – ne viena
Nuostabios gamtos apsupta J.Jakavonio sodyba šalia Merkio matė karo audras ir net Vokietijos kariuomenės generolą, kuris su bataliono kariais čia poilsiavo. „Štai šiame kambarėlyje jie susisekė su Berlynu“, – mostelėjo ranka buvęs partizanas. Ten buvo įrengtas ryšio punktas. Pats generolas dvi savaites gyveno ant tvarto, miegojo šiauduose įrengtame guolyje.
Kiek priartėjo frontas, vokiečiai beskubėdami paliko prancūzišką kirvį ir termosą maistui. Tą termosą vėliau panaudojo dokumentams slėpti. Jis buvo užkastas duobėje maždaug pustrečio kilometro nuo J.Jakavonio sodybos.
Daug kas mena partizanų kovas J.Jakavonio sodyboje. Į rankas senolis paėmė kryželį, kuriuo jo tėvai palaimino A.Ramanauską-Vanagą. Keistas sutapimas – kryželį J.Jakavonio močiutė parvežė iš Amerikos. O garsusis partizanas buvo taip pat gimęs Amerikoje.
Tebestovi ir suolas, ant kurio sėdėdami J.Jakavonio tėvai laimino A.Ramanauską-Vanagą. Jam – daugiau kaip aštuoni dešimtmečiai.
Taip pat J.Jakavonis saugo krauju sulaistytą maldaknygę, kuri susijusi su Merkinės puolimu.
Sibire praleido dešimtmetį
J.Jakavonis partizano priesaiką davė vos devyniolikos. Jis iš arti matė Antrojo pasaulinio karo siaubą, dalyvavo ginkluotame pasipriešinime. Dvejus metus trukusi J.Jakavonio partizaninė veikla nutrūko 1946 metų gruodžio 8 dieną, kai kaimyno namuose enkavėdistai jį suėmė su partizanų spauda. Iš pradžių partizaną kankino Merkinės milicijos rūsiuose, Varėnoje, paskui – KGB rūmuose Vilniuje.
