Kai šiandien minimas dar idiotiškesnio, dar absurdiškesnio ir dar kruvinesnio įvykio šimtmetis, į Raudonąją aikštę Maskvoje neateis nė vienas ryškesnis politikas ar visuomenės veikėjas, knygos gal ir bus rašomos, tačiau nieko naujo jose nerasime, o norinčius prisipažinti, kad buvo tos epochos dalyviais, skaičiuosime vienos rankos pirštais.
Netgi Kremlius, ilgą laiką bandęs sukryžminti revoliuciją ir carizmą, išvesti iš jų keistą kloną, iš kurio galėtų semtis įkvėpimo dabartiniam savo naratyvui, atrodo, metė šitą idėją. Ir vietoj neprognozuojamų chaotiškų sukrėtimų renkasi autoritarišką, sklerotinį, bet stabilumą.
Kitaip tariant, sėkmingai žygiuoja tuo pačiu keliu, kuriuo žygiavo ir Nikolajus II. Svarbiausia – tradicija, ramybė, autoritetas.
O kokių nors pilietinių institutų stiprinimas, kažkoks valdžios perimamumas – apsieisim, būkim paprastesni.
Ir tada pagrįstai kyla klausimas: ar tokio masto kataklizmai, arba, kaip savo romaną apie ankstesnę, 1905-ųjų, Rusijos revoliuciją pavadino J.Lindė-Dobilas, blūdai, yra paskutiniai? Ar jie gali pasikartoti? Tegul ir ne tokia apimtimi, bet vis dėlto?
Tai visiškai realu. Iš visų pusių girdime skundus, aimanas, kaltinimus, kad pasaulis nugrimzdęs į didžiulę krizę, dar niekad nebuvo taip blogai, kaip dabar, ir nusispjauti į jūsų statistiką.
Tik klausimas: ką daryti? Vieni norėtų šuoliais bėgti į ateitį, kiti – tokiais pat šuoliais į praeitį. Ir čia norisi išsigąsti.
Dėl dviejų priežasčių. Pirma, kuo labiau radikalėja priešingos nuomonės, tuo mažiau vietos lieka nelaimingam centrui. Ilgainiui jis net bijo galvą kilstelėti, nes jo antraštės niekuomet nebus tokios patrauklios, nesgi nuobodžios.
Taip, normalus gyvenimas visuomet nuobodokas, o juk norisi sukrėtimų, jausmo, kad išgyveni istorijos lūžį.
Ir antra, kuo toliau tolstame nuo tų, kurie savo kailiu patyrė, ką iš tikrųjų reiškė karai ir revoliucijos, tuo lengviau jų neuosčiusiems pasiduoti bodėjimuisi nuoboduliu.
Manant, kad antraštės tik ir liks skambiomis raidėmis stambiu šriftu ir niekuomet nepersikels į jų gyvenimą.
Deja, karų ir revoliucijų istorija rodo, kad juos labai lengva pradėti ir labai sunku užbaigti. Nes žmogaus civilizacinė luobelė yra be galo plonytė. Pagrandei ją šiek tiek aštresniu instrumentu – ir dingsta netgi pirmieji geri ketinimai, lieka tik fatalizmo grumtynės su išlikimo instinktu, ir jo fone – visų kova prieš visus.
Būtent šiame kontekste įmanoma išvesti bent vieną paralelę tarp prieš šiek tiek daugiau kaip šimtą metų vykusio karo, kuris turėjo pabaigti visus karus, ir šimtametės vadinamosios revoliucijos, kuri turėjo pabaigti žmonijos istoriją, ją atvedant į kokybiškai naują būseną.
Nepaisant jų skirtumų, abu kataklizmus sieja viena – praraja tarp ketinimų ir rezultato.
Todėl ir prabėgus ištisam amžiui negali neįtariai žiūrėti į bet kokius gerais norais grįstus raginimus išmontuoti aprūdijusius, tačiau tebeveikiančius mechanizmus.
Pavyzdžiui, valstybių tarpusavio santykiuose dabartinę ES, NATO ir JT piramidę pakeisti amorfišku „kiekvienas už save“ kokteiliu, kuriame vėl bus tas gudresnis, kuris stipresnis.
Parlamentinę atstovaujamąją demokratiją išmainyti į gatvių populizmą ir referendumus socialinėse medijose.
Kitaip tariant, atsisakyti to, kas tegul ir netobulai veikia, dėl to, kas jau buvo ne kartą bandyta ir niekuomet neveikė. Bet ką padarysi.
Kaip rašė A.Huxley, ne tik kelias į pragarą gerais norais grįstas. Pragaro sienos, stogas ir net baldai – viskas ten vien iš gerų norų. Kaip ir prieš šimtą metų.
