Darbininkų guminiai batai buvo tirštai aplipę juodu purvu. O anksčiau, kai merkdavo lietus, perėjus per Lukiškių aikštę ant batų likdavo raudono purvo.
Mat nuo tada, kai aikštėje stovėjo Leninas, takus barstydavo raudonų plytų miltais. Rekonstruojant aikštę to raudono purvo šiukštu turėjo nelikti. Todėl jį pakeitė juodas.
Kad niekas neprimintų praeities, per aikštės atidarymą nebuvo ir raudono kilimo. O gal Vilniaus valdžia baiminosi, kad raudonas bus ne tik kilimas, bet ir jos ausys? Todėl net ir Lukiškių aikštės iškilmingo atidarymo nebuvo.
O valdžiai teko skaičiuoti nebaigtus darbus: neveikia fontanas, suolai tik laikini, nepasėta žolė, nepasodinti visi medžiai.
Tik ar pilant lietui reikėjo taip verstis per galvą, stumdyti grėbliais purvą ir žemės gurvuolius, mėginant juos išlyginti? Ar reikėjo vaikyti darbininkus, verčiant juos dirbti savaitgaliais, viršvalandžius?
Na, būtų nespėję iki lapkričio 3-iosios atidaryti aikštės, argi pirmas kartas? Juolab kad dėl jos rekonstrukcijos ginčytasi dar nuo 1999-ųjų.
Bet ne. Pilant lietui darbininkai triūsė. Stumdė karučius, kurių ratai buvo storai aplipę purvu, purvini buvo grėbliai ir kastuvai.
Visai kaip Kristijono Donelaičio „Rudenio gėrybėse“: „Ratas ant ašies braškėdams sukasi sunkiai irgi žemes bjaurias išplėšdams teškina.“
Kad ir kaip būtų, reikėtų ir pasidžiaugti šio rudens gėrybėmis Vilniuje – juk Lukiškių aikštės purvas jau toks pat, per kokį klampojo mūsų literatūros klasikas XVIII amžiuje Tolminkiemyje. Nebe raudonas.
