Naujienų portalą lrytas.lt pasiekė šis nutarimas, kurį priėmė prokuroras Darius Čaplikas.
Pokario laisvės kovų didvyrį niekinantys ir žeminantys teiginiai nutarime virto nuomonės išsakymu, neturint jokių blogų tikslų.
Dėliojant vieną faktą po kito stiprėja įtarimai, kad R.Vanagaitė savo laišką „(klydau“, „gailiuosi“) dėl partizano kankinimų neigimo išplatino, siekdama išvengti baudžiamosios atsakomybės – šis žingsnis galėjo būti ne nuoširdus, o gerai apgalvotas.
Panašu, kad būtent šis laiškas tapo gelbėjimosi ratu R.Vanagaitei – prokuroras D.Čaplikas pasirėmė ir juo, atsisakydamas kelti bylą dėl mirusiojo atminimo paniekinimo.
Prokuroras nepanoro portalui lrytas.lt pateikti savo komentaro. Jis pripažino, kad spręsdamas klausimą dėl bylos kėlimo, nebendravo su R.Vanagaite, tačiau neatsakė, ar bendravo su istorikais.
Sovietų itin žiauriai nukankintas A.Ramanauskas-Vanagas ėjo svarbias pareigas okupuotoje valstybėje – buvo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio gynybos pajėgų vadas, 1949 metų vasario 16-osios LLKS tarybos deklaracijos signataras, dalyvavo mūšiuose, leido pogrindinę spaudą, vadovavo Pietų Lietuvos partizanų sričiai.
Todėl prasimanymų apie jį skleidimas ne tik įskaudino visuomenę, bet ir atnešė didelę žalą tarptautiniu mastu.
Interviu žemino partizaną
Galima palyginti, ką žiniasklaidai kalbėjo R.Vanagaitė ir kaip jos žodžius įvertino prokuroras.
R.Vanagaitė pažėrė daugybę nepatvirtintų, jokiais objektyviais įrodymais neparemtų teiginių, žeminančių ir niekinančių A.Ramanausko-Vanago atminimimą.
Ji išvadino A.Ramanauską-Vanagą KGB agentu, Sovietų Sąjungos apologetu, bendražygių išdaviku, žydų žudynių procesų dalyviu, neigė jo kankinimus („pats susižalojo“, „joks didvyris“).
„Nežinau, ar 2018 metus galima pavadinti KGB agento vardu. Žmogaus, kuris šlovina Tarybų Sąjungą”, “Jis išdavė visus savo bendražygius”, “Ir gali sakyti, kad jį kankino ar ką, bet niekas jo nekankino” – tai tik dalis A.Ramanausko-Vanago atminimą paniekinančių frazių, kurias labai greitai paskelbė ir Rusijos žiniasklaida.
Tai nė kiek nebuvo panašu į nuomonę ar klausimų kėlimą, kaip vėliau ėmė aiškinti R.Vanagaitė, o tiesmukiški ir kategoriški teiginiai, kuriuose neatsispindėjo nė lašo abejonės.
Beje, Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra išaiškinęs, jog saviraiškos laisvė nėra neribojama: „Turi būti siekiama pagrįsto balanso tarp nuomonės reiškimo, ypač kritikos forma, bei kritikuojamo asmens garbės ir orumo apsaugos. Kai garbės ir orumo įžeidimas pasiekia tam tikrą sunkumo lygį ir trukdo įgyvendinti asmens teisę į privataus gyvenimo gerbimą, yra pavojingas elgesys, į kurį gali ir turi būti reaguojama baudžiamosiomis teisinėmis priemonėmis“.
Paprasčiau kalbant, net ir nuomonės reiškimu negalima prisidengti juodinant žmogų, menkinant jo reputaciją, skleidžiant apie jį prasimanymus ar klijuojant įvairius epitetus – už tai numatyta baudžiamoji atsakomybė.
LAT taip pasisakė apie šmeižtą, tačiau A.Ramanausko-Vanago atveju baudžiamoji byla būtų iškelta už atminimo paniekinimą, nes žmogus jau yra miręs.
Prokuroro argumentai
Tuo tarpu prokuroras D.Čaplikas pareiškė, kad R.Vanagaitė savaip interpretuodama atskirus A.Ramanausko-Vanago byloje esančius faktus. „Išsakė nuomonę, dėl jo asmenybės, nuopelnų, išreiškė abejonę dėl 2018 metų paskelbimo partizanų vado metais“.
Prokuroras nusprendė, kad R.Vanagaitė nesuvokė skleidusi melagingus prasimanymus, kurie galėtų nulemti žmonių panieką ar pakirsti pagarbą partizanų vado atminimui.
„Jos veiksmai ar tikslas nebuvo nukreipti į tai (…). Nenustatyta tiesioginė tyčia (…) Vien tik nuomonės išsakymas, neturint tikslo paniekinti mirusiojo atminimo, negali būti pripažįstamas nusikalstama veika“, – savo nutarime dėstė prokuroras.
Tiesioginė tyčia – kai asmuo suprato pavojingos nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti Baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, šiuo atveju, mirusiojo atminimo paniekinimas, ir jų norėjo.
D.Čaplikui neužkliuvo, kad legendinis partizanas buvo išvadintas KGB agentu, kitais žeminančiais epitetais, nors sovietinių budelių organizacijos garsėjo savo klastotėmis, provokacijomis, kompromitavimu ir žiaurumu – daugybei rezistencijos dalyvių buvo sukurpiamos „agentų“ bylos, nors jie neturėdavo su šiomis organizacijomis reikalų arba būdavo nesėkmingai verbuojami.
Nesėkmingai buvo mėginta užverbuoti ir A.Ramanauską-Vanagą – su sovietų budeliais jis nebendradarbiavo, patys enkavedistai pripažino, kad jis informacijos neteikia. Dirbdamas mokytoju, A.Ramanauskas-Vanagas sulaukė reikalavimų sekti mokinius, tačiau jų nevykdė, įsiliejo į partizanų gretas, pasirinkęs kelią kautis ir mirti tėvynės.
„Kaip metant tokius baisius kaltinimus legendiniam partizanui galima nesuvokti, kad jie paniekina mirusiojo atminimą, juodina tėvynei ypatingai atsidavusį žmogų?
Kaip R.Vanagaitė galėjo nesuprasti apie jos skleidžiamų prasimanymų neigiamus padarinius?“, – prokuratūros veiksmais stebėjosi Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio pirmininkas Giedrius Gataveckas.
Provokacijų aukų – tūkstančiai
A.Ramanauskas-Vanagas – toli gražu ne vienintelis partizanas, tapęs sovietų smurto ir melo auka.
Pavyzdžiui, Tauro apygardos kapelionas Justinas Lelešius po nepavykusio verbavimo sovietinių sadistų bylose buvo paverstas monstru, deginusių ant aukų penkiakampes žvaigždes, o kunigas Alfonsas Svarinskas – skundiku, įdavusiu miško brolius.
Tuo buvo siekiama iškart kelių tikslų – suskaldyti laisvės kovotojus ir susilpninti pasipriešinimą, sumenkinti jų autoritetą visuomenėje, melagingai vaizduoti, kad sovietinę ideologiją priima net ir „užkietėję banditai“.
MGB pati pripažino, jog buvo „užverbuota“ tūkstančiai fiktyvių agentų.
Nematė svaraus pagrindo
Iš kai kurių prokuratūros nutarimo frazių galima suprasti, jog R.Vanagaitei tarsi buvo ištiesta pagalbos ranka.
„R.Vanagaitė kategoriškai neteigė, jog A.Ramanauskas-Vanagas dalyvavo holokauste ar bendradarbiaudamas teikė informaciją NKVD“, – rašoma D.Čapliko nutarime.
Vien jau faktas, kad pokario laisvės kovų didvyris įvardijamas kaip „Žydų žudynių procesų dalyvis“ ar „KGB agentas“, prokurorui nepasirodė pakankamai rimtas pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl paniekinančių autorės frazių.
R.Vanagaitės tvirtinimai, jog partizanas išdavė savo kovos draugus, visiškai nepagrįsti – net ir KGB konstatavo, kad ryšininkų ir rėmėjų nėra už ką teisti, jų veikla mažareikšmė. Vadinasi, informacijos, kurie pakenktų bendražygiams, A.Ramanauskas-Vanagas savo budeliams nesuteikė.
R.Vanagaitė skaitė partizanų vado bylą, todėl turėjo suprasti, jog tokiais pasisakymais niekina A.Ramanausko-Vanago atminimą.
Dėl nuoširdumo – abejonės
Tačiau mįslingiausiu epizodu išlieka R.Vanagaitės viešas pareiškimas dėl partizano kankinimų.
Maždaug 60 kartų tardomam A.Ramanauskui-Vanagui buvo išdurta akis, šešis kartus pradurtas vokas, per kankinimus jis netekdavo sąmonės, žaizdomis buvo nusėtas visas kūnas, siaubingai sužaloti lyties organai.
R.Vanagaitės pirmieji interviu pasirodė spalio 25-26 dienomis, kuriuose ji teigia, kad A.Ramanauskas-Vanagas nebuvo kankinamas, o mėgino nusižudyti.
Lietuvos laisvės kovotojų sąjūdis į prokuratūrą dėl R.Vanagaitės apjuodinto partizano kreipėsi spalio 30 dieną, o lapkričio 3 dieną ši viešųjų ryšių specialistė išplatino pareiškimą, kuriame ji pripažįsta klydusi neigdama A.Ramanausko-Vanago kankinimus.
Lapkričio 9 dieną prokuroras D.Čaplikas atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą.
Vienas iš jo motyvų buvo ir minėtas R.Vanagaitės laiškas.
„Nors yra nustatyta, kad A.Ramanauskas-Vanagas tardymo metu ne susižalojo pats, o buvo kankinamas, tačiau vien tik ankstesnis R.Vanagaitės teigimas, kad A.Ramanauskas-Vanagas susižalojo mėgindamas nusižudyti, negali būti laikomas melagingos informacijos, galinčios nulemti žmonių panieką ar pakirsti pagarbą mirusiojo atminimui, paskleidimu.
R.Vanagaitė šį teiginį paneigė argumentuodama, jog buvo buvo suklaidinta A.Ramanausko-Vanago byloje esančios klaidingos medžiagos“, – pareiškė prokuroras.
R.Vanagaitė savo laiške nepareiškė, jog klydo dėl pramanų apie partizano bendradarbiavimą su KGB, bendražygių išdavystes, jo dalyvavimą Holokausto procese, neapgailestavo raginusi neskelbti 2018-ųjų A.Ramanausko-Vanago metais, laiške niekur nėra žodžio „atsiprašau“.
Ji pripažino klaidą tik dėl partizanų vado kankinimų neigimo – šią frazę lyg aidas atkartojo prokuratūra, nusprendusi nekelti bylos.
„Prokuratūra tokiu žingsniu tarsi siunčia signalą – galima juodinti net ir svarbiausias pokario rezistencijos asmenybes, okupuotos Lietuvos didvyrius, kovojusius dėl tautos išlikimo. Už tai nereikės atsakyti“, – piktinosi LLKS vadovas G.Gataveckas.
