– Trečiadienį Vilniaus miesto savivaldybė nutarė kreiptis į Nacionalinės žemės tarnybos vadovą prašydama paimti visuomenės poreikiams žemės sklypą, esantį V.Mykolaičio-Putino g. 5. Šioje vietoje dabar stovi buvę Profesinių sąjungų rūmai.
Jūs tą sklypą išpirksite iš privačių investuotojų ar tiesiog atimsite? – tiesioginėje Žinių radijo laidoje žurnalistas pasiteiravo R.Šimašiaus.
– Kadangi tai yra visuomeninės paskirties projektas, bet jis nėra tam naudojamas, o savininkai neketina to daryti, per teismą ekspertai nustatys sklypo kainą, už kurią miestas jį išpirks.
Mūsų tikslas – kad šioje vietoje ateityje būtų išskirtinės architektūros pastatas, nes jis iškilęs virš Vilniaus, kad jis sujungtų aukštesnę Naujamiesčio dalį su žemesniąja. Turime aplinkos sutvarkymo projektus, juose numatyti ir į kalną keliantys judantys laiptai.
Tai labai svarbu, nes pagyvenusiam žmogui nėra lengva tais stačiais laiptais užlipti į viršų.
Čia stovės koncertų salė, kur vyks aukščiausio lygio koncertai, nes dabar dalis aukšto lygio atlikėjų į Vilnių neatvažiuoja, nes nėra tinkamo lygio salės.
Mano tikslas – kad salė stovėtų ir priimtų lankytojus jau 2023 metais, švenčiant Vilniaus miesto 700 metų jubiliejų.
Tiesa, bus sutvarkytos ir šalia esančios liuteronų kapinės. Tai bus viena gražiausių vietų Vilniuje.
– Ar jums pačiam patinka, kaip dabar atrodo rekonstruota Lukiškių aikštė?
– Ne, nes dar nėra žolės, bet ji tikrai sudygs. Kai kas prikaišioja, kad reikėjo palaukti pavasario, kai sudygsta žolė, ir tik tada atidaryti aikštę.
Absurdas. Aš dabar matau, kaip žmonės vaikšto tais naujais takais, jų sistema normali, nebeliko sovietmečio kvapo, aikštė demokratiška ir gyva.
Renginiai vyks ant kietos dangos, žmonės vasarą galės gulinėti ant žolės, ilsėtis po medžiais.
Pavasarį įsitikinsime, kad tai yra gyva ir puiki aikštė.
– O už kurį paminklą Lukiškių aikštėje jūs pasisakote?
– Man dabartinė priešprieša dėl paminklo absurdiška. Aš esu už valstybės savigarbą.
Jeigu jau mes priimame kokius nors sprendimus ir žaidžiame pagal žaidimo taisykles, tai jų ir privalome laikytis kaip normali, save gerbianti šalis.
Man labiausiai nepatinka, kai rezultatu nepatenkinta komanda pradeda aiškinti, kad teisėjai buvo kalti arba žaidimo taisyklės nepalankios.
Akivaizdu, kad dauguma manė, jog laimės vienas projektas, bet laimėjo kitas. Dedu visas pastangas, kad būtų įgyvendintas konkursą laimėjęs projektas.
Didžiausias pavojus – mūsų pačių kvailumas ir biurokratija, kai stengiamasi, kad tiktai niekas nevyktų.
– Artėjančios šventės turi vieną neigiamą šalutinį poveikį – automobiliais užkimštos miesto gatvės. Kaip to išvengti?
– Per metus yra kokios 4 savaitės, kai eismo sąlygos mieste būna ypač sudėtingos. Dvi savaitės po rugsėjo 1-osios ir dvi savaitės prieš Kalėdas.
Žinoma, tai yra iššūkis, todėl kviečiu vilniečius iš pradžių pačius įvertinti situaciją prieš keliant koją iš namų.
Mes pagal savo išgales darome viską, kad spūsčių būtų kuo mažiau. Kitąmet planuojame Žirnių ir Liepkalnio gatvių sankryžos rekonstrukciją, Šiaurinės gatvės tiesimą. Numatyta krūva mažų permainų, gatvių praplėtimas.
– Prieš metus atidarytas Vilniaus aplinkkelis. Kokią įtaką jis turi eismo sąlygoms?
– Jis gerokai pagerino eismo situaciją, ypač Geležinio Vilko gatvėje, dalį transporto srautų nukreipė nuo Laisvės prospekto.
Eismo intensyvumas aplinkkelyje viršija visas prognozes.
Dabar netgi sunku įsivaizduoti, kas būtų, jeigu aplinkkelis staiga būtų uždarytas.
– Jūsų rinkimų programoje buvo akcentuojamos naujos vietos vaikų darželiuose. Kiek šioje srityje pasistūmėta?
– Kai tapau meru, keliems tūkstančiams jaunųjų vilniečių darželiuose nebuvo vietos. Dabar laisvų vietų darželiuose jau daugiau nei tėvų prašymų.
Šiuo metu visi vaikai gali patekti į darželius. Žinoma, gal kai kurie nepateko į šalia esantį darželį, bet visada yra galimybė vaiką vesti į kiek atokiau esančią ugdymo įstaigą.
– O kokie būtų jūsų kitų metų iššūkiai?
– Pirmiausia, viešojo transporto sistemos pagerinimas, 300 naujų miesto autobusų.
Antra, viešųjų erdvių ir gyvenamosios aplinkos tvarkymas. Išskirčiau gatvių apšvietimo modernizavimą. Kitąmet jo imsimės.
Ir, be abejo, švietimo sistema, kad mūsų vaikai įgytų aukšto lygio išsilavinimą.
