Pasirodo, jau galima legaliai maišyti su žemėmis net mirusį, tėvynei pasišventusį žmogų, kuris iš kapo jau neprisikels, neduos atkirčio jį mindančiai skandalistei.
Pagal prokurorų ir teisėjų logiką nuo šiol oficialiai turėtų būti leistina vadinti A.Ramanauską-Vanagą, kitus laisvės kovotojus KGB agentais, bendražygių išdavikais, žydų žudynių procesų dalyviais, ciniškai neigti kraupius jų kankinimus – pasirodo, tai tik nuomonė, kurios autorių negali pasiekti Baudžiamojo kodekso ranka.
Jei valstybinės institucijos nesugeba apginti niekinamų šalies didvyrių ir nejaučia atsakomybės dėl savo žingsnių pasekmių, ko jos tėra vertos?
Manyti, jog R.Vanagaitė nesuvokė skleidžianti melagingus prasimanymus, gali tik aklas arba nenorintis praregėti žmogus, kuriam, atrodo, neskauda nei dėl savo šalies praeities, nei dėl ateities.
Ištraukusi klastotėmis garsėjusių sovietinių budelių raštus, sudarkydama tiesą ir darydama visiškai nepagrįstas išvadas, partizano juodintoja privalėjo atsakyti už savo žodžius.
Lietuva pademonstravo neturinti stuburo, nebranginanti savo šviesulių ir atsainiai numojanti ranka į istorinę atmintį, į žmones, kurie dėl savo šalies paaukojo gyvybę.
Užuot apgynus A.Ramanausko-Vanago atminimą, buvo rūpinamasi jo niekintoja – vargšelė blogai jaučiasi po kritikos lavinos, ji patyrė stresą, jaudinasi, nereikia taip smarkiai piktintis.
Poetas Tomas Venclova ir kiti užtarėjai nesigilino, kaip po šlykščių prasimanymų jaučiasi A.Ramanausko-Vanago artimieji – R.Vanagaitė buvo paversta auka, su kuria elgiamasi blogiau nei sovietmečiu, o besipiktinantys ja netgi palyginti su fašistais.
Suprantama, jokio smurto skatinti negalima, kaip ir nusileisti iki gatvės žargono.
Tačiau nevertėtų kalti prie kryžiaus ir tų, kurie išdrįsta aštriau pakritikuoti pramanų apie legendinį partizaną skleidėją, anksčiau gerokai perlenkusią lazdą savo knygoje „Mūsiškiai“.
Jei R.Vanagaitė nuoširdžiai gailėtųsi dėl savo žodžių, būtų galima ištiesti jai ranką.
Tačiau tariamas atsiprašymas, kuriame nėra žodžio „atsiprašau“, didžiosios dalies pramanų apie A.Ramanauską-Vanagą nepaneigimas, pastarojo meto žmonių kiršinimas, lankantis JAV, išmislai ukrainiečių žiniasklaidai, jog Lietuvos partizanai kovinę patirtį įgijo šaudydami žydus tik parodo atgailos farsą.
Panašu, purvo statinės bus ir toliau ridenamos.
