Po to jis, aišku, pradeda kalbėti apie senovės graikų simpoziumus, kurių esmė buvo bendravimas, o vynas – tik tokių idėjų ir įžvalgų mainų palydovas. Bet mūsų tai jau nebeturėtų dominti.
Simpoziumai, idėjos, įžvalgos – visi šie dalykai menkai tegali rūpėti šaliai, kurioje užsienio spaudos, beje, dažniausiai rimtos, o ne kokio bulvaro, platintojas labiausiai jaudinasi, ar negaus kokios nors baudos už toje spaudoje neatsargiai išspausdintą reklamą.
Įtartinos filosofijos menkai gali rūpėti šaliai, kurioje užsieninių žurnalų skaitytojas nemiega bijodamas, ar jie neatkeliaus iškarpyti taip, kad ne tik baisiosios reklamos, bet ir kitoje lapo pusėje esančio straipsnio nebeliks.
Ir jau visai tokios aukštosios materijos negali rūpėti šaliai, kurios valdžia užsimojo išnaikinti girtuoklystę drausdama šampaną arba vyną reklamuoti visokiems „Harper’s Bazaar“ arba „Vanity Fair“. Nes, kaip teko girdėti per radiją iš aukštos pareigūnės, tegul tokių žurnalų leidėjai pagalvoja apie Lietuvos įstatymus ir pritaiko savo turinį prie jų reikalavimų.
Taip ir iššoka prieš akis monumentalus peizažas kur nors Niujorke arba Londone, kaip susijaudinę šimtamečių tarptautinių leidinių redaktoriai ima sutartinai lakstyti, kas dabar bus, taigi Lietuvoje, girdėjote, pačioje Lietuvoje, uždrausta velnio lašų reklama, nagi, skubiai spausdinam atskirą tiražą Lietuvai be šitos reklamos. Taip, atskirą, visiems trisdešimt ten parduodamų egzempliorių.
Aišku, tokie peizažai gali aplankyti tik įkaitusią mūsų valdininkų vaizduotę, normalių smegenų jie nelanko. Ir todėl tos smegenys yra priverstos užsiimti kitokiais išvedžiojimais.
Sakykime, jei vadovautumės to paties filosofo R.Scruttono įžvalga – iškirptas žurnalo puslapis jau pakankama priežastis siekti sielvarto taurės? Vargiai.
Kad ir kaip gražiai atrodytų toji iškirpta reklama ar kokie protingi žodžiai slėptųsi kitoje iškirpto lapo pusėje esančiame straipsnyje, be jų tikrai nenumirsime.
O jeigu jau baisiai norisi – visuomet galima susirasti elektroninę tokio žurnalo versiją, kurios dar niekas nesugalvojo kaip iškarpyti.
Nors, galima kirsti lažybų, jau apie tai galvojama, ir Didžioji Naisių Ugniasienė aplink tyrą tautinę kibererdvę tikrai bus pastatyta.
Gerai, einam toliau. O tai, kad įstatymo rengėjai nepasirūpino paprasčiausia išimtimi užsienyje spausdinamiems ir ne Lietuvos rinkai skirtiems leidiniams, – čia jau pakankama priežastis daryti gyvenimą labiau pakenčiamu taurės dugne?
Irgi nelabai. Kreivom rankom rašytas įstatymas veikiau taisyklė negu išimtis.
Jeigu dėl kiekvienos tokios teisinės chaltūros imsi gerti, baltoji karštinė aplankys greičiau nei bauda už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimą.
Einam tolyn. O tai, kad visi naujieji apribojimai jeigu ką ir prigamino, tai daug naujo interneto folkloro, dar daugiau naujo erzelio ir visiškai mažai naujo švenčių įvykių suvestinėse?
Tai nepakankama priežastis kalbėti iki šiol dar neuždraustais Ato iš „Trijų muškietininkų“ žodžiais – „įbėk skystimėli, išvaryk mano graužatį“?
Ne, ir tai nėra pakankama priežastis. Nes pradėjus kartą pilti iš nevilties sustoti bus labai sunku.
O tada, žiū, ir viskas pasidarys nebeįdomu. Nei kokį vajų vėl sugalvojo toji valdžia, nei koks erzelis po to kilo.
O jai, tai valdžiai, labiausiai to ir norėtųsi. Kad niekas niekam nebebūtų įdomu.
Todėl verčiau stumtelėti tolyn stikliuką, netgi jeigu ir labai būna sunku, netgi jei ir labai skaudu dėl išplėšytų puslapių, suvaržyto laisvo žodžio, arogantiško laikymo visų šmikiais ir noro keliomis sudėliotomis varnelėmis pakeisti rimtą ir didelį darbą.
Geriau jau pasistengti, kad taip nebūtų, o tik tada iššauti šampano. Iš džiaugsmo, o ne iš nevilties.
