Vienas naujausių žingsnių šia kryptimi – R.Karbauskis neturtines jam priklausančio Agrokoncerno teises perleido advokatui E.Valčiukui, kuris išgarsėjo dar tuomet, kai gynė kitą valstiečių įžymybę G.Kildišienę.
Prieš kelis mėnesius R.Karbauskis panašiai balinosi rankas pardavęs savo turimas „Ūkininko patarėjo“ akcijas įmonei, kuri po to žaibiškai perėmė ir visos bendrovės valdymą.
Beje, ta akcijų pirkėja, pasivadinusi „Dvylika pirklių“, prieš porą metų buvo registruota viename Vilniaus daugiabutyje. Tada tuo pačiu adresu buvo įsiregistravusios dar maždaug 1,2 tūkst. įmonių. Dauguma jų – fiktyvios, skirtos trečiųjų šalių užsieniečių manipuliacijoms gauti Šengeno vizą.
Pirmojo direktoriaus pavardė mirgėjo ir dešimčių kitų bendrovių vadovybėje. Dabar ši bendrovė su naujais vadovais ir didesniu nei viena siela aptarnaujančiu personalu įsikūrusi Vilniaus centre, tik tos įmonės vienintelis akcininkas nesikeičia.
Tai į septintąją dešimtį įkopęs pensininkas iš Šiaulių, tenykštis žurnalistas P.Balčiūnas.
Sutapimas – šis poeziją rašęs verslininkas yra apdovanotas R.Karbauskio tėvo Č.Karbauskio dar sovietiniais metais Naisių kolūkyje įsteigta Z.Gėlės premija.
Vis dėlto įdomu, iš kur kukliai su žmona mokytoja gyvenantis P.Balčiūnas ir jo dvylika pirklių galėjo sukaupti 450 tūkst. eurų, kuriuos sumokėjo už R.Karbauskio akcijas? Sunešė aitvarai, rado stiklainyje, sutaupė ar pasiskolino? O gal tų šimtų tūkstančių išvis nebuvo?
Kad ir kaip būtų, šie klausimai – ne vien žemei ar dangui, bet ir, pavyzdžiui, mokesčių prievaizdams. Tik, žinoma, ne pačiam R.Karbauskiui. Juk vis vien atsakys ne apie ratus, o apie batus. Jei išvis atsakys.
