„Esu dėkinga Dievui ir broliui už tai, kad turime laisvę rinktis, kaip ir kur norime gyventi“, – tokius žodžius prisimindama prieš 27 metus Sausio 13-osios naktį žuvusį brolį T.Masiulį ištarė kaunietė Giedrė Prialgauskienė.
T.Masiulis, kaip ir pulkai kitų žmonių, 1991 metų sausį gynė Lietuvos laisvę nuo sovietų okupantų. Sausio 13-osios naktį 28 metų vyras žuvo prie Vilniaus televizijos bokšto.
Jo atminimą puoselėja motina Vitalija Krivickienė, trys jaunesnės seserys Rima, Vilija ir Giedrė bei jų šeimų nariai. V.Krivickienė dabar turi 8 anūkus ir vieną proanūkį.
T.Masiulio mama prisipažino, kad einant metams netekties skausmas neslopsta. Atmintyje neblanksta ir sūnaus, kurį vadina Dievo dovana, veidas bei charakterio bruožai. Jaunėlė jo sesuo G.Prialgauskienė, lemtingosios nakties dalį taip pat buvusi su broliu, įsitikinusi, kad žmonės ir dabar eitų ginti šalies laisvės.
Lemtingus 1991 metų sausio įvykius 79 metų V.Krivickienė ir 39 metų G.Prialgauskienė prisimena, tarsi tai būtų nutikę neseniai.
Žinią pirma išgirdo mergaitė
Tuomet 28 metų T.Masiulis turėjo automobilį, todėl įtemptomis dienomis vykdavo į Vilnių. Sausio 12-ąją taip pat išsiruošė į sostinę. Drauge vyko tuomet 12-metė Giedrė, Juozas Krivickas, kurį visi šeimos vaikai vadino tėvu, vyriausiosios sesers Rimos vyras ir pulkas bičiulių. Visi sėdo į du automobilius ir išvažiavo.
V.Krivickienė sirgo, todėl liko namuose ir įvykius stebėjo per televizorių.
G.Prialgauskienė atsiminė, kad visi budėjo prie Seimo. Iš pradžių buvo ramu, tačiau netrukus pasigirdo burzgesys. Moteris pati matė netoli Seimo per tiltą važiuojančią tanketę. Per Seimo langą pasirodęs kunigas Robertas Grigas visus pakvietė maldai.
„Visiems kalbant „Tėve mūsų...“ tėtei pasidarė negera, sustreikavo nesveika širdis. Nusprendėme vykti į Kauną. Tuo metu pasigirdo kvietimai traukti prie Vilniaus televizijos bokšto. Titas su dalimi bičiulių išskubėjo ten“, – prisiminė G.Prialgauskienė.
Giedrė su tėvu namo grįžo apie pusę keturių. Nespėjo nusivilkti viršutinių drabužių.
„Buvau apimta entuziazmo. Spirgėjau, kur čia dar vykti, kur Kaune buriasi žmonės? Tada pasigirdo telefono skambutis. Nors atsiliepiau aš, vaikas, skambinęs žmogus į tai nekreipė dėmesio. Man pasakė, kad Titas sušaudytas, padėtis beviltiška. Ragelį perėmė mama“, – prisiminė G.Prialgauskienė.
Gimdamas atsinešė Tito vardą
Kodėl visai šiai kauniečių šeimai rūpėjo ginti Lietuvos parlamentą, Vilniaus televizijos bokštą? Nes tai buvo natūralu, tikroji Lietuvos istorija šioje šeimoje niekada nebuvo nutylima.
V.Krivickienė už pirmojo vyro Povilo Masiulio ištekėjo anksti, susilaukė dukters Rimos. Kai mergaitei buvo 8 mėnesiai, moteris vėl pasijuto nėščia. Šeima išvyko pailsėti į pajūrį. Ten P.Masiulis nuskendo.
„Tada mane įkalbinėjo antrojo vaiko negimdyti. Tačiau jokiems įtikinėjimams nepasidaviau. Jaučiau, kad tai dovana iš aukščiau. Kai gimė berniukas, niekaip nesugalvojau jam vardo. Paėmusi seną vyro kalendorių pamačiau, kad vasario 6-oji, vaiko gimimo diena, yra ir Tito vardo diena. Šis retas vardas, reiškiantis balandį, labai patiko“, – prisiminė V.Krivickienė.
Netrukus ji susipažino su J.Krivicku. Pirmieji vaikai jį vadino tėvu. Pora susilaukė dar dviejų dukterų – Vilijos ir Giedrės.
Lietuvos istoriją žinojo
G.Prialgauskienė pasakojo, kad namuose visada buvo žinoma tikroji Lietuvos istorija.
Namuose niekada niekas nedraudė kalbėti apie laisvą Lietuvą su kitais žmonėmis.
„Mokykloje vieną dieną surinko po 10 kapeikų, kitą dieną visiems prisegė spaliukų ženkliukus. Aš ženkliuką išmečiau pro langą. Vėliau atsisakiau ryšėti ir pionieriaus kaklaraištį. Mokytojai bandė įtikinėti tai daryti, sakė, kad tai tik vaikiškas žaidimas. Bet aš taip nemaniau. Per vieną pamoką pasakiau, kad Lietuva ne savo noru įstojo į Sovietų Sąjungos sudėtį, kad mes buvome užgrobti. Kažkas paskundė vienai mokytojai“, – prisiminė moteris.
Pedagogė maištingą mergaitę pradėjo kamantinėti, ar namuose yra istorijos knygų, ar tėvai klausosi „Amerikos balso“ radijo laidų. Šeima galėjo labai nukentėti.
„Tačiau po kelių mėnesių prasidėjo Sąjūdžio judėjimas. Tai išgelbėjo. Vėliau ta pati mokytoja jau liepė visiems per televizorių žiūrėti Sąjūdžio suvažiavimą, lakstė su tautiniais drabužiais, net statė kryžių, kuris vėliau sudegė“, – pasakojo G.Prialgauskienė.
Paveldėjo senelės bruožus
Laisvės dvasia buvo ugdomi visi šios šeimos vaikai, todėl nieko keista, kad T.Masiulis neabejodamas atsidūrė tarp Lietuvos laisvės gynėjų. Pradėjus dygti laisvės daigams jis aktyviai dalyvavo Sąjūdžio rengtose akcijose „Baltijos kelias“ ir „Europos kelias“ 1988 ir 1989 metais.
Protestuodamas prieš sovietų okupaciją su 9 bendraminčiais oficialiai atsisakė Sovietų Sąjungos pilietybės, grąžino karinį bilietą, nors dar niekas nežinojo, kuo kova dėl šalies laisvės baigsis.
„Vis pagalvoju, koks jis būtų, kaip atrodytų dabar, kai jam jau būtų 55 metai. Matyt, vis toks pat – su barzda. O mūsų gyvenimas greičiausiai būtų buvęs visai kitoks“, – sakė V.Krivickienė.
T.Masiulis buvo statybininkas. Kauno rajone šeima turėjo sodą ir per tris dienas sulipdytą mažą namuką. Titas vis žadėdavo, kad tėvams ten pastatys namą.
„Titas buvo ir verslus žmogus. Gal tai paveldėjo iš močiutės. Sovietmečiu mano mama norėjo sočiau maitinti mus, vaikus. Todėl bandė siūti ir parduoti kailinius. Tai buvo palaikyta spekuliacija, ir mama 1952-aisiais dvejiems metams buvo ištremta į Sibirą“, – pasakojo V.Krivickienė.
Besikeičiant Lietuvos politinei ir ekonominei situacijai T.Masiulis drauge su bendraminčiais buvo pradėjęs siūti moteriškus batelius. Rinkosi sunkiausią darbą – šlifuoti padus. Kad dulkės mažiau kenktų plaučiams, buvo pats pasigaminęs patalpos vėdinimo sistemą.
Kadangi pinigų uždirbdavo, buvo įsigijęs „GAZ-21 Volga“ automobilį ir jį patobulinęs. Matyt, tai dar vienas iš senelės paveldėtas bruožas. Ji dar sovietmečiu buvo antroji moteris Kaune, vairavusi automobilį. Ne bet kokį, o BMW.
„Net kai buvo ištremta, iš Sibiro atsiuntė nuotrauką, kaip vadelioja du arklius, tempiančius vandens statinę. Parašė, kad net ir Sibire vairuoja“, – šypsojosi G.Prialgauskienė.
Laisvalaikiu T.Masiulis mėgo fotografuoti, kopti į kalnus ir imdavosi įvairiausių darbų. Jo motinos namuose ir dabar stovi pianinas, kurį T.Masiulis restauravo. Juo tebegroja seserys. G.Prialgauskienė gieda dviejuose choruose.
„Anuomet mus telkė ir drąsino daina. Todėl, matyt, ir dabar dainuoju, tai didžiulis malonumas. O prisilietusi prie brolio rankomis atnaujinto pianino tarsi pajuntu jo artumą“, – sakė moteris.
Buvo minčių emigruoti
Nors šeimai T.Masiulio netektis buvo smūgis, G.Prialgauskienė sakė, kad savo broliui ir Dievui yra dėkinga už tai, kad dabar turime laisvę ir galimybę pasirinkti, kaip gyventi, ką dirbti, kur keliauti.
„Kaip gyvename, priklauso nuo mūsų pačių pastangų. Tačiau svarbiausia, kad turime galimybę rinktis. Tai ir yra laisvė“, – kalbėjo kaunietė.
Tiesa, moteriai, kaip ir T.Masiulio motinai, ne visai patinka tai, kas dedasi Lietuvoje. Tačiau moterys įsitikinusios, kad prieš 27 metus buvo kovojama ne dėl kurios nors valdžios, o dėl žmonių, tautos laisvės.
„Manau, kad žmonės ir dabar elgtųsi panašiai. Nesvarbu, kokie žmonės valdžioje, – svarbu šalies Nepriklausomybė“, – įsitikinusi G.Prialgauskienė.
Vis dėlto moteris neslėpė, kad jai buvo kilę minčių apie emigraciją.
Atėjus ekonominei krizei pedagogė uždirbdavo mažai, pragyventi buvo sunku. Tačiau kiti šeimos nariai parėmė, todėl liko gyventi gimtame mieste.
Užkliuvus lūžo ranka
Stebėdamos pokyčius, moterys permainomis džiaugiasi vis labiau.
„Vaikystėje su tėvais gyvenau Kauno centre, S.Daukanto gatvėje. Žmonės augindavo galvijus, naminius paukščius. Prisimenu, kaip piemuo eidavo per kiemus, pasiimdavo karves ir visą bandą gindavo Parodos gatve į Žaliakalnį. Dabar tai sunku įsivaizduoti, Parodos gatve net troleibusai važinėja, tad patys suprantate, kokie pokyčiai yra įvykę“, – šypsojosi žuvusio laisvės gynėjo motina V.Krivickienė.
Vis dėlto solidaus amžiaus moteris Kaune vis dar pasigenda ūkiškos tvarkos. Nors miestas pastaruoju metu smarkiai keičiasi, vis dar daug kur yra išsiklaipiusių šaligatvių, netvarkos. V.Krivickienė pasakojo, kad prieš keletą metų užkliuvusi gatvėje parkrito, net išsimušė dantis. Neseniai nepastebėjusi prastai suklotų naujų šaligatvio plytelių užlipo ant klibančios, griuvo ir susilaužė ranką.
G.Prialgauskienė nusiteikusi optimistiškai.
„Titas sakydavo: „Kas nedega, tas supūva.“ Manau, kad baisiausia yra sąstingis bet kurioje srityje, taip pat ir tvarkant miestą. Svarbu, kad darbai pajudėjo. Jei klaidų ir padaroma, jos anksčiau ar vėliau bus ištaisytos“, – įsitikinusi T.Masiulio sesuo.
Apleista gatvė skaudino
T.Masiulio atminimas Kaune įamžintas. Jo vardu pavadinta mokykla, prie P.Vileišio mokyklos, kur mokėsi, pastatytas paminklas. Neries krantinėje yra ir koplytstulpis.
Taip pat yra ir T.Masiulio vardu pavadinta gatvė. V.Krivickienė pasakojo visai nenorėjusi, kad jos sūnaus vardas atsidurtų ant kurios nors gatvės lentelės.
„Tačiau mus įkalbinėjo, įtikinėjo, kad anuomet M.Gorkio gatvę, vedusią į Petrašiūnų kapines, labai tiktų pervadinti Tito vardu. Nusileidome. Vėliau daug metų važiuojant aplankyti sūnaus kapo į šias kapines širdį nudiegdavo. Gatvė nebuvo prižiūrima. Kartą mačiau, kaip lentelė su gatvės pavadinimu ant namo tabalavosi blogai pritvirtinta. Buvo skaudu“, – prisiminė V.Krivickienė.
Dabar, gatvę suremontavus, T.Masiulio šeimai lankytis šioje vietoje maloniau.
T.Masiulio vardas suteiktas ir vienai gatvei Kauno rajone, Piliuonos miestelyje. Lietuvos laisvės gynėjo motinai tai gana keista. Ji sakė, kad šeimos neklausė, ar jie tam pritaria.
Kvietimų prašyti drovisi
Kaip ir kasmet, šiemet V.Krivickienė su kuria nors dukra važiuos į Vilnių, į Sausio 13-osios minėjimą.
„Pastaruosius keletą metų savivaldybė šiai kelionei skiria automobilį. Už tai esu dėkinga. Tačiau skaudu, kad Laisvės gynėjų šeimos nariai prisimenami tik šia proga.
Kartais noriu nueiti į kokius svarbesnius renginius valstybinių švenčių proga. Pati kvietimų prašyti nedrįstu. Kartą mano bičiulė savivaldybėje paklausė, ar neduotų man kvietimo. Jai atsakė, kad pati turiu ateiti ir pasiimti“, – be priekaištų, tačiau apgailestaudama sakė moteris.
Taip pat kaunietei keista, kad, pavyzdžiui, ir Motinos dienos proga niekas, be artimųjų, jos neprisimena.
„Kaune esu viena tokia motina“, – priminė V.Krivickienė.
Turi ir priekaištų, bet gali ir pagirti
Gasparas Genzbigelis
Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolijos pirmininkas
„Deja, šią Sausio 13-ąją, kaip jau ne vienus metus, pasitinkame apimti nusivylimo. Kiekvienais metais šia proga Sausio 13-osios aukų artimieji ir šių įvykių dalyviai pakviečiami susitikti su Vyriausybės nariais. Mūsų norai ir pastabos būna išklausytos, išgirstame pažadus į juos atsižvelgti, tačiau niekas nesikeičia.
Pavyzdžiui, pernai Vyriausybės nariams papasakojau, kad anų dienų įvykių dalyviai, aukų artimieji turi daug sveikatos problemų. Šie žmonės ilgus metus laukia kelio, klubų sąnarių keitimo operacijų. Tačiau visi yra viename bendrame sąraše drauge su tais, kurie ne tėvynę gynė, o savo sveikatą pragėrė.
Tačiau mums sakoma, kad jei būtų atskira eilė, būtų pažeisti kitų žmonių interesai.
Vykstant Sausio 13-osios bylai, į teismo posėdžius žmonės tampomi nesukant galvos dėl jų sveikatos ir emocinės būklės.
Tiesa, Teisingumo ministerija mus išgirdo, suteikė psichologinę pagalbą, šiek tiek teisinių paslaugų.
Vis dėlto manau, kad valdžios atstovai, padalyvavę minėjimuose, užsideda pliusiuką ir metams pamiršta Sausio 13-osios dalyvius.“
Žuvusiojo vardu gatvę pavadino ir rajone
Danutė Glinskienė
Kauno rajono Taurakiemio seniūnijos seniūnė
„Kauno rajone, Piliuonos miestelyje, buvusią Raudonojo spalio gatvę 1992 metais buvo nuspręsta pervadinti. Jai suteiktas T.Masiulio vardas. Kas taip nusprendė, dabar sunku pasakyti.
Žinau, kad T.Masiulis, baigęs mokslus, 1984 metais dirbo statybininku. Greta Piliuonos buvusiame „Pirmūno“ kolūkyje buvo statomi įvairūs pastatai, paštas. Taip pat kai netoli Piliuonos 1990 metais buvo planuojama statyti karinės paskirties pastatus, jis dalyvavo pikete prieš tokius planus.
Matyt, dėl to ir buvo nutarta pagerbti kauniečio atminimą.
Dabar T.Masiulio gatvė – pagrindinė seniūnijoje. Joje yra paštas, seniūnija, gimnazija. Gatvė prižiūrima.
T.Masiulio artimuosius labai norėčiau pakviesti į svečius.“
