Tačiau jeigu bandytume į vieną tomelį sudėti tokias kovas, pasibaigusias sėkmingai, jis būtų skystesnis už nenusisekusį bestselerį „Atvirai“. Skystesnis tiek turiniu, tiek apimtimi.
Ir reikalas net ne tas, kiek pagrįsti ar visiškai nepamatuoti būtų valdžios norai padaryti tvarką informaciniame fronte. Reikalas tas, kad tai daroma su girto dramblio gracija porceliano parduotuvėje.
Pavyzdžiui, praėjusį penktadienį mūsiškis Seimas dailiai sudėliojo taškus ant i ir net neapsisprendusiems išaiškino, kurią pusę palaikyti – valdančiųjų ar LRT.
Ar žiniasklaida apskritai ir nacionalinis transliuotojas konkrečiai yra šventa karvė? Aišku, kad ne. Šventos karvės šiaip jau veisiamos tik ten, kur mažokai kritinio mąstymo ir apstu noro statyti stabus.
Jeigu kalbėtume apie mūsų geografines platumas, tai pastebima tik viename kaimelyje Šiaulių rajono rytuose.
O kitur, norisi tikėti, suprantama, kad žiniasklaida pirmiausia yra ne tiek institucija, kiek žmonės, joje dirbantys. Ir jie, kaip visi žmonės, būna geri ir blogi, ieškantys tiesos ir meluojantys, klystantys ir taisantys klaidas.
Ir, kaip visi žmonės, žiniasklaida veikia įstatymo apibrėžtame taisyklių lauke, iš kurio jei išklysta, sąmoningai ar netyčia, gauna per snapą. Ieškiniais dėl garbės ir orumo įžeidimo, reikalavimais paneigti nepatikrintus faktus, pagaliau tiražų ar reitingų nykimu.
Kad ir kokia ji būtų – tradicinė ar šiuolaikinė, vienišo nuomonės formuotojo socialiniame tinkle asmenyje. Viskas čia gerai ir niekas dėl to nesiginčytų.
Bet tarp žiniasklaidos, tegul ir tituluojamos ketvirtąja valdžia, ir tikrosios valdžios yra vienas esminis skirtumas.
Žiniasklaida, jau ne kaip žmonės, o kaip institucija, gali pateikti klausimų Seimo valdančiosios koalicijos lyderiui, bet jis gali į juos neatsakyti. Bet jeigu Seimo laikinoji komisija pateiks klausimus žiniasklaidai, toji neatsakyti negali.
TV laida gali kviesti į tiesioginį eterį bet kurį Seimo narį, bet jis gali atsisakyti ateiti. O, va, jeigu tas pats narys, įsitaisęs laikinosios komisijos nario kėdėje, iškvies žurnalistą ar šiaip bet kokį asmenį, tas atsisakyti negali.
Tai tik to konkretaus penktadienio padiktuoti pavyzdžiai, tačiau jau ir iš jų aišku, kad žiniasklaida negali įspėti, skirti baudų, priimti nuosprendžių, skirstyti biudžetų ir skirti pareigūnų. Valdžia tai gali, nes tai – jos funkcija.
Tačiau suprasdami, kad bet kuria funkcija ir galia įmanoma piktnaudžiauti, žmonės nuo seno bandė jas apriboti.
Įvesdami atidalijimo principą tarp įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžių. Nustatydami atsvaras ir pusiausvyras, kai visos trys valdžios grandys kontroliuoja viena kita ir neleidžia vienai uzurpuoti absoliučios galios.
Visa tai ne todėl, kad norėtume pasunkinti ir komplikuoti viešų reikalų tvarkymą, – viskas vien todėl, kad gyvenimas mus išmokė: esame netobuli ir kartais reikia apsisaugoti nuo pačių savęs. O žodžio, spaudos, minties laisvė yra pagrindinė priemonė apsaugoti valdžią nuo jos pačios klaidų.
Deja, išaiškinti, atrodo, tokią paprastą tiesą dabartinei valdančiajai daugumai, nusiteikusiai savo gerais norais išgrįsti keturių juostų greitkelį į pragarą, – neįmanoma misija.
Todėl lieka tik apsiginkluoti kantrybe ir vadovautis senovės kinų stratego Sun Tzu patarimu – jeigu gana ilgai sėdėsi paupy, anksčiau ar vėliau pamatysi upe plaukiančius savo priešininkų kūnus.
Žinant Seimo laikinųjų komisijų efektyvumą (išskyrus atvejus, kai jos tirdavo ne iki tol ištirtus asmenis, tokius kaip K.Pūkas ir R.Paksas, o abstraktesnius reiškinius), tie kūnai atrodys gana juokingai.
Ir jiems dreifuojant į politinę kanalizaciją norėsis ne tiek džiaugtis, kiek keiktis, kad palei upę sėdėti teko ištisus ketverius metus.
