Lietuvos ir valstiečių vyriausiasis oligarchas R.Karbauskis praėjusią savaitę savo partijos aktyvui nurodė prieš kitų metų savivaldos rinkimus, kurie vyks kaip tik po beveik apvalių metų, ieškoti naujų skvernų savo sermėgoms.
Pasak jo, partijos skyriai savivaldybėse turėtų savo kandidatais į merus ir vedliais kovoje dėl vietų tarybose kelti nepartinius veikėjus.
Žinoma, tuos, kurie yra žinomi ir vertinami labiau už valstiečių kadrus.
Teisinga mintis! Kaip pažymėjo ir pats R.Karbauskis, neverta ieškoti Amerikos. Juk per Seimo rinkimus jie turėjo vieną S.Skvernelį visai Lietuvai ir ant jo pečių įšoko į kone absoliučią valdžią. Juk ne pats R.Karbauskis, visa veislinė valstietija ir net smulkesni nepartiniai „profesionalai“, o būtent buvęs šalies vyriausiasis policininkas ir nepartinis vidaus reikalų ministras buvo pagrindinis valstietiškos laimės kalvis.
Vadinasi, logiškai mąsto tos grupuotės galva, tą patį dabar reikia daryti ir kiekvienoje savivaldybėje – ten susirasti vietos skvernelius ir į juos įsikibti.
Tų skvernelių nauda dar ir ta, kad po jais bus galima ir pasislėpti. Juk vien per pirmuosius metus Seime ir Vyriausybėje jau šitiek reitingų šlaitais žemyn nučiuožta, tai kas bus dar per vienus? Kai kur ne tik už žodžių derinį „žaliasis valstietis“, bet ir už kurį nors vieną gal net bus galima į kuprą gauti.
Taigi tokia strategija – ne tik gera, bet iš esmės ir vienintelė įmanoma tai publikai, kuri dabar įsitaisiusi valdžioje.
O kitų metų savivaldos rinkimai – svarbūs.
Viena vertus, tai pasirengimas 2020 m. kovai dėl Seimo kėdžių, kita vertus, būtinybė įsitvirtinti savivaldoje, kur valstiečių pozicijos dabar labai skystos. Jeigu jie patirs fiasko čia, greičiausiai gali galutinai laidoti vis dar taip puoselėjamas svajones apie visos Lietuvos pavertimą Naisiais per artimiausią dešimtmetį.
Tik štai bėda – tie rinkimai ne mažiau svarbūs ir kitiems. Tiek dešiniesiems, tiek kairiesiems, tiek raudoniesiems su baltaisiais. Visų jų, galbūt išskyrus konservatorių, užkopusių į reitingų viršūnes, situacija bus ne mažiau sudėtinga ir desperatiška nei valstiečių.
Galimos korupcijos bylos nustekenti liberalai, į dvi puses skilę socialdemokratai, kurių pagrindinis priešas – kitoje pusėje atsidūrę buvę bendražygiai, vis dar galvą vandens paviršiuje išlaikantys „tvarkiečiai“ – visi jie, aišku, puls į tą pačią pusę kaip ir valstiečiai.
Naujų „žvaigždžių“, nieko bendra su partijomis ir politika apskritai neturinčių žinomų asmenybių medžioklė greičiausiai bus ne tik visuotinė, bet ir kaip niekada intensyvi.
Mat aštrėjančios idėjų ir asmenybių krizės kamuojamos visos politinės jėgos taip ir neranda, kaip iš jos išlipti ir kaip atsakyti į iššūkį, kurį joms metė valstiečiai.
Nelieka nieko kita, tik bandyti atsakyti tuo pačiu.
O kur dar toji publika, kuri per pastaruosius savivaldos rinkimus vadinosi „visuomeniniais komitetais“ ir nacionaliniu mastu laimėjo ketvirtąją vietą tarp visų rinkimų dalyvių bei valdžią visuose didžiuosiuose miestuose, išskyrus Vilnių ir Klaipėdą?
Akivaizdu, kad dabar R.Karbauskis ir valstiečiai mėgina kuo glaudžiau flirtuoti bent su kai kuriais pagrindiniais tų „komitetų“ atstovais ir mėgins su jais jungti pajėgas per savivaldos rinkimus.
Tačiau kas bus, jei pastarieji irgi turės savų ambicijų?
Kad ir kaip būtų, vietos politikoje ir toliau matysime tą pačią tendenciją kaip pastaraisiais metais – vis daugiau nieko bendra ne tik su partijomis, bet ir su politika neturinčių žmonių, veiksmų ir sprendimų chaoso, nežinomybės, visų rietenų su visais. Kitaip sakant, stagnacijos.
Belieka guostis, kad tokia pati krizė – ir visame pasaulyje ne tik šiapus, bet ir anapus Atlanto. Išeities iš šios situacijos kol kas neranda kur kas brandesnės demokratijos nei mūsiškė. Žinoma, jei tai – paguoda.
